Žieminės klajonės. Medininkų pilis, aukščiausi Lietuvos taškai virš jūros lygio bei Pavlovo respublika Turgeliuose

Išvyka į Vilnių, vadinama "su reikalais", virto gražia pažintine kelione. Kur ir kokiu tikslu bevažiuočiau, jei tik yra galimybė, tai būtinai dar aplankau kokią nors lankytiną vietą. Šį kartą mano galimybė, tai laisvas pusdienis ir mano nuostabioji sesė su mažąja Aliza. Jos dažnai pasiduoda mano "provokacijoms"  - "o gal nuvarom ten ir ten ?". O ir sesė, jei žino, kad atvyksiu į Vilnių, klausia, tai kokių norų turi, ką nuveiksim? Tad, dažniausiai vienu šūviu "nušaunam du zuikius", pasibūnam kartu ir pamatom vis ką nors naujo/įdomaus.

Vis pasižvalgau interneto platybėse, ką gi dar gražaus galima pamatyti mūsų Lietuvėlėj. Pasirodo visai šalia Vilniaus, vos už 33 km link pasienio yra Medininkai, o ten Medininkų pilis. Dar važiuojant keliu, iš tolėliau, pamatėme didingą sieną bei bokštą (matytose nuotraukose ji taip didingai neatrodė), abi su sese vienbalsiai VAU! Kadangi mes po muziejus dažniausiai nevaikštom, nes ten beveik visuose galima pamatyti tą patį. Mes taip jau senokai nusprendėme, gal ir klystam, bet tie indai, ginklai ir pan didelio susidomėjimo nebekelia. Tad renkamės tiesiog pasivaikščiojimus po pilių/dvarų kiemus. Šios pilies kieme pasivaikščiojimas nieko nekainuoja.

Trumpai apie Medininkų pilį

Šalia pilies yra Švč. Trejybės ir šv. Kazimiero bažnyčia.

Trumpai apie bažnyčią...

Sėdam į mašiniuką ir lekiam toliau. Ieškome aukščiausių Lietuvos taškų virš jūros lygio. Keliai keleliai tikrai ne patys linksmiausi tokiems smagiems pasivažinėjimams, bet turint tokią vairuotoją kaip mano sesė, jokie keliai mums ne kliūtis (tfu tfu tfu ). Kartais sustabdydamos kvėpavimus, bet viena kitą padrąsindamos, čiuožiam tolyn. Svarbiausia nepanikuot ir neskubėt. Su neskubėt susitvarkėm puikiai, su nepanikuot sunkiau, bet susitvarkėm.

Kita mūsų stotelė - Juozapinė ir Aukštoja. Visur įrengtos stovėjimo aikštelės, tad mašiniuką tikrai yra kur palikti.

Tikėjomės labai labai aukšto kalno... Kalnas buvo, bet neaukštas... Per pusnynus takučiu, mes užlipome į Juozapinės kalną. Negaliu nepaminėti, kad mažoji keliauninkė visu keliu krykštavo ir džiūgavo, maskatavo linksmai rankytėmis ir kojytėmis. Ir kas galėtų pasakyti, kad vaikas tokioms kelionėms "stabdis"??? :D

Akmenuko dydis ..

Apžiūrėjom, "pasimatavom" akmenuko dydį. Tolumoje matome Aukštojos apžvalgos bokštą. Pasirinkimai du: pirmas - važiuoti su mašiniuku laabai slidžiu keliu, antras - bristi per laukus, kur balta balta kur dairais. Pasitarę su Aliza pasirinkome antrą variantą. Tad ir pėdaujam, ne tiek ir daug pėdaut, tik 1 km. Sesė nebuvusi žygyje, tad apšilimui manau pats tas ;)

Į bokštą mažoji lipti atsisakė, nes labai jau slidūs laiptai. Tad ten lipau viena. Didelis rūkas, tai vaizdais pasigrožėti galima, tačiau nufotografuoti jau misija sunki.

Vaizdais nuo apžvalgos bokšto mėgavausi viena ..

Aukuras žiemą

Leidžiam mamai pailsėti. Tad šia proga ir aš gavau laimės, kilometriuką, gal šiek tiek mažiau, panėšėti keliauninkę ;). Sakau gavau laimę, nes kiek besisiūliau pagelbėti, visada gavau atsakymą "Aš pati"... Kadangi sesė labai bijojo nugriūti su vaiku, tai išduosiu paslaptį, pagriuvinėjo ji ten sau viena,  man nešant jos gražuolę. :D

Jei jau klajojam, tai klajojam. Kitas sustojimas Pavlovo respublika Turgeliuose. Nežinau kodėl, bet man labai gražu senieji apgriuvę pastatai. Tad tikrai turėjau kur paganyti akeles.

Paulavos (Pavlovo) respublikos įkūrėjas buvo Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739 -1827).

Respublika turėjo savo pinigus, banką, antspaudą, gydytoją, kariuomenę, mokyklą. Plačiau apie šią vietą galima rast informacijos internete. 

Ir Alizai patinka ši vieta ;)

Ledainės pastatas. Čia buvo laikomi maisto produktai, kad jie nesugestų žiemą iš ežero prinešdavo ledo.

Ledainės vidus

Tai štai tokia ši mūsų žiemiška klajonė po Lietuvos gražiąsias vietas. Tokių klajonių žiemą minusas tik vienas - slidūs keliai. O visa kita, tai tik geras pasiruošimas. Šilti drabužiai, gera avalynė. Vis rimčiau susimąstom apie atskirus, kelionėms/žygiams skirtus batus, nes kasdieniai batai nelabai noriai tarnauja tokioms klajonėms po laukus. Grįžom, visa laimė, ne basom, bet permirkusiom kojom, tik Aliza išliko sausais batais ;).    

Keliauninkės ;)

Maitinimosi klausimas šį kartą buvo problematiškas. Užkandukais nepasirūpinom, tad sakėm sustosim pavalgyt, jei tik pamatysim kokią nors panašią į pilvų papildymo įstaigą, deja tokios nepamatėme. Alizai labiausiai pasisekė šiuo klausimu, nes jos maistas visada šiltas ir šalia. Ją pamaitinti automobilyje ne problema. Kai viduje šilta, nejaučia diskomforto ir pati mama, o reikalui esant visada prisidengia skarele kuri puikiai sulaiko šilumą. Su sauskelnių keitimu, taip pat problemų nėra, juk automobilyje tikrai nėra šalta ;). Tad dar kartą galim tvirtai pasakyti, kad vaikas kelionėms ne kliūtis net ir žiemą. 

Renata ir Aistė