2017 m. rugpjūčio 11 d., penktadienis

Alizai keturiolika mėnesių

    Didžiausias keturioliktojo mėnesio atradimas Alizai yra bamba. Jos pačios, mamos, tėtės... Nesuvokiamai įdomus darinys, kuriam neprilygsta jokia kita kūno dalis. Sunkiai, bet, galiausiai, įsidėmėjo bei dažnai paprašyta parodo ir akis, ausis, nosį bei burną.. Reiks pradėt mokyt ir visa kita.
      Anksčiau Aliza elgėsi kaip kačiukas, ją domino tie patys žaislai ir garsai... Dabar ji tapo kaip viską kartojanti beždžionėlė. Taip smagiai atrodo, kai prisideda telefoną prie ausies ir kažką sau burbuliuoja. Šiek tiek erzina, kad Alizai būtinai reikia stumti vežimą ir būtinai už tam skirtos rankenos (ją reikia laikyt rankose, kad pasiektų...). Kad ir užtrunka procesas, bet labai smagu stebėti kaip Aliza papučia viską, ką valgo (net ir žįsdama). Prieš miegą, jei nepamiršta, pasupuoja savo grojantį meškiuką. Vaizdingai pademonstravus stiprų apkabinimą, su spaudimu ir stenėjimu, Aliza prisiglaudus irgi įsitemps ir pastenės. O jei tėvelis pučia mamai į pilvą, mergina visada prisijungs.
      Nerealus jausmas, kai vaikas pradeda bendrauti ne tik riksmu/verksmu bet ir veiksmais, ir net žodžiais. Kad paimti ant rankų, ji atsistoja priešais ir tempiasi aukštyn neleisdama paimti jai už rankų. Kad pakelti į viršų, kai laikau ją sėdėdama, apkabina ir taip pat tempiasi į viršų. Ne iš kart supratau, ko vaikas nori tampydamas mano ranką, bet dabar jau visada taip ji prašo persukt nepageidaujamą muzikėlę, paduoti norimą daiktą, atidaryti uždarytą talpą... Vis neapsiverkiau, kai Aliza pasakė "Mama, ku-ku" ir pasislėpė po savo marškinėliais! Tiesa, čia, tikriausiai, pirmas sakinys į kurį neįeina žodis "ka-ka". Šiaip mažylė burbuliuoja tik pavieniais žodžiais: mama, tete, ba(m)ba, papa(s), am-am, abpu/aba (kas reiškia arba ačiū arba labas, priklausomai nuo situacijos - jaučiasi iš intonacijos).
      Mūsų mažylė akivaizdžiai tampa vis savarankiškesnė. Nors be pagalbos padaro vos tris žingsnius, o tada reikia rankos arba tupia eiti keturiom, laiptas lipt jai būtina savo pačios kojomis. Viena ranka pas mamą, kita ant turėklo ir žingsniuoja kojas dėdama vis ant kito laipto (dviejų kojų ant to paties laipto nelaiko). Juokingai atrodo kai pamiršta paslinkti ranką turėklu, bet vis rečiau. Gaila, ne visada turiu tam kantrybės. Žaidimų aikštelėje jau nebe gana tiesiog suptis ir pačiuožinėti. Reikia lipti, lįsti, persėsti, kažką pasiekti, paliesti... Tiesa, smėlio dėžėje dar nelabai suprato, ką jai ten daryti net ir mamai parodžius pavyzdį. Nepaisant savarankiškumo trinantis vienoje vietoje, kad ilgiau pasivaikščiot, reikia su savimi pasiimti ir stumduką, kitaip vaiką teks nešioti - vežime nesėdi, o jei ir pasėdi tai be galo trumpai. 
      Su šakute valgo pati. Su šaukšteliu kol kas nelabai sekasi - viskas iškrenta dar prieš pasiekiant burną. Tačiau tai Alizos nesustabdo bandyti dar ir dar kartą. Ypač jei maistas patinka. Mūsų panelė labai išranki. Gerai, kad bent kiaušinio, makaronų ir sriubos atsisako tik tada, kai iš ties nealkana. Košes ir įvairias tyreles galima pamiršt - reikia suaugusiųjų maisto! Juk jau kramtyti gali. Nors kietesnes daržoves ar vaisius pakramčius išspjauna. Išbandyti blyneliai ir varškėčiai/varškėtukai nesužavėjo. Lengviau valgo kai tėvelis maitina nei kai mama...
      Per visišką atsitiktinumą Aliza pradėjo naudotis ir puoduku. Dar neketinau jos pratinti, bet vieną dieną sugalvojau tiesiog pabandyti pasodinti ant puoduko ir nustebino tai, kad jai patiko. Anksčiau kiek sodinau, tiek iš kart nuo jo lipo. O tada kiek sodinau, tiek siusiojo. Po trijų dienų pastebėjau, kad persistengiau, per dažnai sodinau, ir jai atsibodo, nebenorėjo sėstis.. Tai, galiausiai, sodinu tik atsikėlus, prieš miegą ir jei matau, kad jau daro kažką, trumpai pasakius - kai laikas sauskelnes keisti.
      Nors ir natūralu yra toks Alizos tobulėjimas, bet, kažkodėl, nuo pat pirmų dienų liudijant visą augimo procesą, jos atsiradusi nuovoka atrodo neįtikėtinai. Stebiuosi kiekviena smulkmena! 
 
Aistė

2017 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis

Portugalija. Kelionė mašina į Europos pakraštį prie Atlanto. REZIUME

        Aplankyta Portugalija, jos gražuoliai miestai Portas, Lisabona, Sintra, išskirtiniai paplūdimiai, šv. Vincento kyšulys, kuris  ne tik primena pasaulio kraštą, anot legendų, prie jo buvo išplauti šv. Vincento Sargosiečio palaikai, bet jo skardžiai 75 m aukščio. Buvo ten vienuolynas, dabar švyturys, kuris vienas  galingiausių – matomumas 60 km.
      Susipažinta su kitos šalies kultūra, architektūra, maistu. Vaikai turėjo galimybę realiose situacijose naudoti anglų kalbą – ne apie kalbos tobulėjimą kalbu, o pasitikėjimą (beje, vokiškai ir rusiškai Portugalijoje nepasisekė susikalbėti, tik viename restorane, kuriame dirbo šaunus, daug kalbų mokantis padavėjas...).
          Ar daug sutikome lietuvių? Vienoj vietoj, Albufeiros paplūdimiuose. Supratome, kad tautiečiai, kai lipant laiptais kartu su kitais turistais pamatėm pasipiktinusius  veidus ir išgirdome: „Kiek čia gali vaikščiot tie turistai, nei nusifotkint negali...“ Galvas žemyn ir tyliai užlipom... Nebesinorėjo pasidžiaugt, kad tokiam svetimam krašte susitikom... Tokie kalti pasijutom, kad trukdom...
        Na, o automobilio su lietuviškais numeriais tikrai nesutikom nė vieno. Prie mūsiškės mašinos dažnas portugalas sustodavo ir į numerius žiūrėdavo, matyt, bandė suvokti, kurios šalies raidės „LT“.
        Aplankytos kelios vietos Ispanijoje, Prancūzijoje.
      
      Kelionėje praleista 21 d. Ieškant vasaros nuvažiuoti 10 000 km., daug važiuota nacionaliniais keliais, maršrutas „suvedinėtas“  koordinatėmis. 


Laima

2017 m. rugpjūčio 8 d., antradienis

Portugalija. Kelionė mašina į Europos pakraštį prie Atlanto. 17-21 dienos.



17 diena.
     Ispanija. Čia dvi nakvynės, veikla skirta tik poilsiui. Viduržemio jūra ištaškyta, išnardyta, išpliuškenta. Paplūdimys labiau priminė skruzdėlyną, tačiau kito ieškoti nesinorėjo, nes iki jo nuo apsistojimo vietos buvo tik keli žingsniai.
     Negana to, pakeliui ir parduotuvėlė “Baltica”… Kaip supratom, ne lietuvių, rusų verslininkų, bet pavadinimas vertas dėmesio…
     Ispaniško maisto paragavimui buvo pasiūlytas restoranėlis “Carpe diam”. Gal, bet, visgi… Kitąkart nesusigundytume ten nueiti, nors pagrindinis patiekalas ir nieko – ryžių paelija su jūros gėrybėm. Nepatiko šeimininko apsimelavimas nuo durų – į klausimą, ar yra picos, nes mažasis buvo užsiprašęs, buvo teigiamas atsakymas su galingu galvos palinksėjimu. Ir tikrai negalėjo nesuprasti, nes jau kokia kalba bekalbėsi, žodis “pica” aiškiai suprantamas. Kai jau užsisakėm gėrimus ir jie buvo atnešti, pasirodo, jokios picos čia nėra nė kvapo. Pasiutimas sunkiai kovojo su lietuvišku nuolankumu, gerai, kad šeimininkas daugiau taip ir nepriėjo, vargšė padavėja niekuo dėta. Aišku, mažasis liko it musę kandęs, gavo tik ryžių vakarienei…



18 diena.
     Ankstus ispaniškas rytas ir ilga finišo tiesioji Lietuvon. Tiesa, kertam Barseloną, nakvynė Prancūzijoj, .... miestelyje, įsikūrusiame gražiame slėnyje. Gaila, kad jau vėlus vakaras.
19 diena.
     Apie 1150 km. Kirtom Prancūziją, įvažiavome į Vokietiją. Prancūzija lepino savo pyragėliais ir baguetti, nors oras buvo toks „mašininis“ – kaip pradėjo lyti prancūziškame krašte, taip vokiškame ir nesustojo. 



     Fürth mieste prie Nürnbergo pasisekė tik tuo, kad mašina buvo priešais nakvynės duris, tad daiktus galėjome susinešti visai nepermirkę.  Bet pati nakvynė efektinga... Su vyru juokėmės, kad dar nesame buvę užmigę... bare! Bookinge pavadinti apartamentai padaryti iš seniau buvusio mažo barioko miesto senamiestyje, pačioje pagrindinėje gatvėje. Viskas būtų gerai, jei patalpos būtų sutvarkytos, bet likęs virimo kepimo rūkymo kvapas, įsigėręs į sienas, atviri elektros laidai, dušas kažkokioj nišoj padarytas taip, kad posakio „gero žmogaus turi būti daug“ bent dalinė vizualizacija ten gali rimtai užstrigti. Tiesa, durys permatomos, už jų dušo užuolaidėlės ir vaikų lova!  Tokie nevokiški apartamentai žinant šios šalies požiūrį į tvarką. Matyt, šeimininkas ne vokietis.
20 diena.
     Lyja. Šlapia. Pila. Šalta. Trumpas sustojimas Dresdene. Labai jau noriu Tiuringijos raudonųjų kopūstų ir desertų nusipirkti.
     Lenkija. Saulė šviečia. Yra vilčių, gal vasara ir Lietuvon atėjo, deja…  Paskutinę dieną nuvažiuota virš 1600 km. 21 kelionės dienos ankstų rytą (3.30) sustojome savo kieme. 

Laima

2017 m. rugpjūčio 7 d., pirmadienis

Portugalija. Kelionė mašina į Europos pakraštį prie Atlanto. 14 - 16 dienos



14 diena
     Keliamės anksti, važiuojame į  vakarinį Portugalijos tašką. Su mažuoju nusprendžiame, kad važiuojame į pasaulio kraštą. Išties, atrodo, kad ten stovintis švyturys stovi ant pasaulio krašto, nes iš abiejų pusių vandenynas, vėjas didelis, nors saulė šviečia. Nors liepos vidurys ir visur kitur karšta, čia užsidedame striukeles. Augmenija aplink žema, be medžių. Apskritai, Portugalijos klimatas įvairus. Prie vakarinės pusės, šalia vandenyno pučia gan stiprus ir nemalonus, ypač vakare, vėjas, saulė leidžiasi greitai, atslenka rūkas, ant automobilio ir akinių stiklų užsideda dulksna. Toliau nuo vandnenyno, į šalies gilumą – karšta. Pietinėje pusėje, kad ir prie vandens, dulknos nepastebėjome, šilta, malonu vakare išeiti, kai nėra vėjo.




     Po to keliaujame į paplūdimį, kur grotos. Gražu, įspūdinga.



      Apsistosime dviem nakvynėm Partimao. Nuostabus paplūdimys, su uolom vandeny. 


     Restorane sukertame vakarienę – kas picą Margaritą, kas aštuonkojį, o kas sardines. Viso – beveik 45 eurai. Ar brangu? Kai vakare delfi.lt perskaitai, jog Palangoje vienas didkepsnis 40 eurų, tai supranti, kad už keturių žmonių vakarienę tai nėra brangu svečioje šalyje, restorane, kur maloniai aptarnauja, kur padavėjas kalba portugalų, anglų, vokiečių, rusų kalbomis, kur stalo vanduo nemokamai, užkandžiai laukiant taip pat, kur staliuko laukia eilė lauke...




15 diena
     Paskutinė tinginio diena Portugalijoje, Portimao. Vandenynas, pasimaudymai, rytojaus kelių maršruto planavimas, paskutinis atsisveikinimas su Atlantu. Ryt prasidės namų kryptis.
16 diena
     Dar spėju įlįsti į sodinukų parduotuvę, nutverti kelis kaktusus ir žydinčią gėlę. Nežinau, kaip ji lietuviškoj vasaroj augs, bet...
     Virš 900 km kelio, kertam Ispanijos sieną, važiuojam pro Andalūziją, Murcią, Castilla-la Mancha regionus ir apsistojame Valencijos žemėse, Benidorm mieste. Iškart nučiuožiame prie Viduržemio jūros, kur švelnios ir šiltos bangelės net vakare, nusileidus saulei. Beje, oro temperaūra važiuojant buvo 34-36 laipsniai.

Laima