2017 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Žmogelis iš butelių kamščių

Šią įdėją šiemet buvau suplanavusi Kaziuko mugės prekybai į darželį. Bet kai pamačiau kiek reikia išgerti gėrimų ir suvalgyti kinder kiaušinių... Manau per vėlai susigalvojau. Žinoma galima visus pažįstamus pajungti renkant kamštelius, bet gal kitą kart :).  Vieną žmogeliuką, su dukriuku, vistiek pasigaminome. Sakyčiau visai įdomus gavosi.


Darbo kaip ir nėra ypatingai daug. Turint kamštelių ir kinder dėkliukų, tiesiog juos pasidėlioti spalviškai. Juose padaryti skyles su įkaitinta ant žvakės yla ir suverti ant vielos. Galuose vielą užsukant, kad neiširtų. Kadangi vielutę galima lankstyti kaip tik nori, tai žmogeliuką galima ir pasodinti, o rankas ir kojas pasukioti kaip tik nori. Tiesa su juodu nagų laku žmogeliui dar nupiešiau veiduką, priklijavau lipnias akutes.


Na, idėja, kaip iš antrinių žaliavų pasidaryti žaislą, užskaityta ;).

Agnė

2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

Kiškis - tvarkingi ausinukai

Galima sakyti, kad ši, interneto platybėse pamatyta idėja, įvedė tvarką mano rankinėje. Turbūt pritarsite, kad pasidėti tvarkingai ausinukus rankinėje, tolygu misijai - neįmanoma :). Laidai susipina, susisuka ir pastoviai tenka paplušėti juos atpainiojant.
Šis mielas niekutis, neužima daug  vietos ir tikrai labai paprastai išsprendžia šį reikalą.


Reikia tik:
veltinio audinio, 
siūlų su adata, 
karoliukų akims ir sagos ( knopkės) nežinau kaip tiksliai ji vadinasi. 

Išsikirpau audinį, jį sudygsniavau, iš karoliukų  prisiuvau akis, sagutę prisegimui. Tiesa, siuvant, tarp pilkų audinių dėjau kartono gabaliuką, kad pagrindas būtų kietesnis. Ir tik tiek. Greitai padaromas, linksmas ir praktiškas niekutis.
Personažą galima susigalvoti ir kitokį. Manau koks monstriukas tiktų ir paaugliukui ar tėčiui, mėgstančiam nešioti ausinukus, o mielesnis žvėrelis mergaitėms ir mamoms. Šiek tiek fantazijos ir tai gali būti puiki dovana klasės draugei, arba greit pagaminamas rankdarbis Kaziuko mugės prekybai mokykloje.

Agnė

2017 m. vasario 21 d., antradienis

Silkė su vaisiais


Iš pirmo žvilgsnio, silkė su vaisiais, atrodo nesuderinami dalykai. Tačiau, iš tiesų, jie puikiai dera tarpusavyje. Tai supratau svečiuose pasivaišinusi šia neįprasta silkės mišraine. Kadangi man patiko, tad pasigaminau namie pati ir dalinuosi receptu, gal atsiras kas dar nebuvo ragavę.
 
Reikės:
2 vnt. silkės filė,
2 kivių,
gabalėlio poro,
obuolio,
pipirų,
majonezo.

Nuluptus obuolį, kivius ir porą supjaustyti kubeliais, įberti pipirų ir sumaišyti su majonezu. Silkę supjaustyti, sudėti į indą ir ant viršaus sudėti paruoštą mišinį.
 
Skanaus.
 
Zita

2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

Būti tik mama man neužtenka...





Praėjus vos keliems vaiko priežiūros atostogų mėnesiams, išsilaksčius, išsigulėjus, išsiilsėjus po ilgų darbo metų, atsigavus po gimdymo, atėjo laikas kai net nebežinojau kaip išnaudoti turimą laiką. Sakyčiau, kad net išgyvenau lengvą depresijos formą. Gal rudeninę, gal kokią kitokią, bet kelias savaites jaučiausi nebeturinti ką daugiau nuveikti, nesugalvojanti kuo užimti laisvą laiką. Tada pakėliau sau ūpą mintimis, kad tokia proga, tokios ilgos atostogos gali daugiau ir nepasitaikyti, tad užtenka skųstis, reikia mėgautis. Bet, nesugalvojus kaip tinkamai išnaudoti turimą laiką, ilgai tas ūpas neišsilaikė.
Žinau žinau, pasakysite, kad tereikia dar šiek tiek palaukti ir Alizai paaugus nespėsiu suktis, o laikas tirpte tirps. Ilgokai tai girdžiu, o tas laikas kaip neateina, taip neateina. Ir ką tuo tarpu? Tikrai, kaip įmanydama stengiuosi praleisti kiekvieną dieną ne veltui. Nesėdžiu ištisas dienas tarp keturių sienų tik su dukryte, ir nelaukiu kol vyras grįš po darbo palinksminti. Įprasminu savo laiką dalyvaudama įvairiose veiklose. Aliza visai netrukdo palikti namus. Ji visus tik ir stebina savo ramumu. Kai susimąstau, atrodo mes tik važiuojam ir važiuojam. Nepaisant to, vistiek man atrodo, kad daugiau nieko nedarau tik ištisas dienas sėdžiu ir mirkstu telefone ar žiūriu serialus.
Esu pagalvojus apie būrelius kūdikiams, bet pasiūla manęs nesužavėjo. Visų pirma, veiklų su tokio amžiaus, kaip Aliza, kūdikiais, pasirinkimas gana skurdus. Antra, aš nesu fizinės veiklos gerbėja, todėl populiariausi užsiėmimai: baseinas, joga, šokiai ir kitokios rūšies sportas, su kūdikiais ant rankų, manęs visai nevilioja. Galiausiai, aš jai šiokias tokias mankšteles atlieku ir pati arba leidžiu jas pravesti pažįstamai kineziterapiautei. Pašoku su dukryte rankose ir namie.
Tiesa, dar neseniai planavau, kad Alizai paaugus su ja galėsiu savo laiką leisti įvairiuose muzikos, meno ar moksliniuose būreliuose mažamečiams vaikams, taip paįvairindama dienas. Tačiau, kol neradau vietos sau (savo srities), kuri suteiktų vidinę pilnatvę, negaliu nė pagalvoti apie būrelius, kuriuose sutikčiau tik dar daugiau mamų. Kartais atrodo, jei dar su kuo nors pakalbėsiu apie nėštumą, gimdimą ir vaikus – apsiverksiu.  Man tikrai užtenka kelių artimiausių draugių ir jų motinystės patirčių. Norisi įvairovės, norisi kitokių patirčių, kitokių temų, norisi naujų vėjų nusistovėjusiame gyvenime. 
Kažką daryti, tik tam kad daryti, be užsidegimo, be noro tikrai ne man. Mintys apie knygų skaitymą, rankdarbius, apie nuolatinę namų ruošą, nesibaigiantį maisto gaminimą tik dar labiau varo į neviltį… Paradoksalu, bet su kuo bekalbėčiau, būtent minėtas veiklas ir tesiūlo, lyg būčiau iš dangaus nukritus ir apie jas nepagalvojus…
Kaip būtų šaunu jei man užtektų būti tiesiog mama. Stebėti, kaip tavo vaikas auga ir tobulėja yra didelis džiaugsmas, bet kai tai yra pagrindinis darbas, jo reikšmingumas nublanksta. Su baltu pavydu stebiu, kaip vyras grįžęs iš darbo bendrauja su mūsų dukryte. Kartais net akys sudrėksta išvydus kaip jis žiūri į savo žaidžiančią dukrytę, kaip glaudžia prie savęs sakydamas, koks tai nuostabus jausmas. O man bendravimas su dukryte kasdienis, savaime suprantamas dalykas. Tiesiog, tai savaime suprantama kasdienybė/būtinybė, nes kas jei ne aš? Tik nesupraskite manęs neteisingai, man vaikas yra svarbus, mylimas, reikalingas. Aliza tobula! Tik neįsivaizduoju motinystės kaip pagrindinės gyvenimo veiklos, šis vaidmuo neįprasmina mano gyvenimo, nejaučiu pilnatvės, noriu kažko daugiau.
Padariau išvadą, kad mes… Sakydama “mes”, turiu omenyje save, tikėdamasi, kad aš ne viena tokia. Tai gi, padariau išvadą, kad mes, mamos, per vaiko priežiūros atostogas esame priversto susidurti su tikrąja savimi, tokia kokia esame. Jei iki išeinant atostogų, pagrindinės pramogos buvo pasivaikščiojimai, pasisėdėjimas kavinėse ar svečiuose, tiesiog susitikimai su draugais, nė nepagalvojant, kad galima veikti kažką daugiau, nes pilnai užtekdavo tiek, kiek veiklos suteikdavo darbas. O motinystės atostogų metu, jau metų bėgyje pamatome, kokios mes nuobodžios ir neįdomios. Įvertiname kokia vienoda mūsų kasdienybė, net pramogos ar pokalbių temos… Nujaučiu, kad būtent iš to ir kyla gandai apie gyvenimo pabaigą su šeimos pagausėjimu. O įdomios, pačios savaime, moterys savo pavyzdžiu bando įrodinėti, kad taip nėra.
Bet, esmė tame, jog neįrodysi žmogui, kad kažkas yra įdomu, kol jis pats neatras savo varikliuko. Taip taip, mums pačioms reikia sugalvoti, surasti, ką daryti su savo gyvenimu! Tai sudėtinga, kai savaime nejauti aistros jokiai gyvenimo sričiai, kaip aš šiuo metu. Tada viskas kliūna, visi trukdo, ypač kaltas atrodo naujas šeimos narys (nes juk iki jo taip nebuvo). Bet aš suprantu, kad Aliza čia visiškai niekuo dėta. Jei ne ji, tikriausiai plaukdama pasroviui, vis kažkuo užsiimdama, niekada nebūčiau susimąsčius kiek aš pati sau įdomi, kiek įdomu tai, ką veikiu kiekvieną dieną namuose, už namų, ne darbe. Štai galvosūkis, kurį pasiryžau išspręsti, o tam laiko turiu apsčiai.
 


Aistė 

2017 m. vasario 18 d., šeštadienis

Žieminės klajonės. Medininkų pilis, aukščiausi Lietuvos taškai virš jūros lygio bei Pavlovo respublika Turgeliuose

Išvyka į Vilnių, vadinama "su reikalais", virto gražia pažintine kelione. Kur ir kokiu tikslu bevažiuočiau, jei tik yra galimybė, tai būtinai dar aplankau kokią nors lankytiną vietą. Šį kartą mano galimybė, tai laisvas pusdienis ir mano nuostabioji sesė su mažąja Aliza. Jos dažnai pasiduoda mano "provokacijoms"  - "o gal nuvarom ten ir ten ?". O ir sesė, jei žino, kad atvyksiu į Vilnių, klausia, tai kokių norų turi, ką nuveiksim? Tad, dažniausiai vienu šūviu "nušaunam du zuikius", pasibūnam kartu ir pamatom vis ką nors naujo/įdomaus.
Vis pasižvalgau interneto platybėse, ką gi dar gražaus galima pamatyti mūsų Lietuvėlėj. Pasirodo visai šalia Vilniaus, vos už 33 km link pasienio yra Medininkai, o ten Medininkų pilis. Dar važiuojant keliu, iš tolėliau, pamatėme didingą sieną bei bokštą (matytose nuotraukose ji taip didingai neatrodė), abi su sese vienbalsiai VAU ! Kadangi mes po muziejus dažniausiai nevaikštom, nes ten beveik visuose galima pamatyti tą patį. Mes taip jau senokai nusprendėme, gal ir klystam, bet tie indai, ginklai ir pan didelio susidomėjimo nebekelia. Tad renkamės tiesiog pasivaikščiojimus po pilių/dvarų kiemus. Šios pilies kieme pasivaikščiojimas nieko nekainuoja.

Žiemą į bokštą įlipti neleidžiama, o taip norėjosi ..

Vidinis kiemas
Trumpai apie Medininkų pilį
Šalia pilies yra Švč. Trejybės ir šv. Kazimiero bažnyčia.
Trumpai apie bažnyčią...

Sėdam į mašiniuką ir lekiam toliau. Ieškome aukščiausių Lietuvos taškų virš jūros lygio. Keliai keleliai tikrai ne patys linksmiausi tokiems smagiems pasivažinėjimams, bet turint tokią vairuotoją kaip mano sesė, jokie keliai mums ne kliūtis (tfu tfu tfu ). Kartais sustabdydamos kvėpavimus, bet viena kitą padrąsindamos, čiuožiam tolyn. Svarbiausia nepanikuot ir neskubėt. Su neskubėt susitvarkėm puikiai, su nepanikuot sunkiau, bet susitvarkėm.
Kita mūsų stotelė - Juozapinė ir Aukštoja. Visur įrengtos stovėjimo aikštelės, tad mašiniuką tikrai yra kur palikti.


Tikėjomės labai labai aukšto kalno.. Kalnas buvo, bet neaukštas .. Per pusnynus takučiu, mes užlipome į Juozapinės kalną. negaliu nepaminėti, kad mažoji keliauninkė visu keliu krykštavo ir džiūgavo, maskatavo linksmai rankytėmis ir kojytėmis. Ir kas galėtų pasakyti, kad vaikas tokioms kelionėms "stabdis"??? :D




Akmenuko dydis ..

Apžiūrėjom, "pasimatavom" akmenuko dydį. Tolumoje matome Aukštojos apžvalgos bokštą. Pasirinkimai du: pirmas - važiuoti su mašiniuku laabai slidžiu keliu, antras - bristi per laukus, kur balta balta kur dairais. Pasitarę su Aliza pasirinkome antrą variantą. Tad ir pėdaujam, ne tiek ir daug pėdaut, tik 1 km. Sesė nebuvusi žygyje, tad apšilimui manau pats tas ;)



Į bokštą mažoli lipti atsisakė, nes labai jau slidūs laiptai. Tad ten lipau viena. Didelis rūkas, tai vaizdais pasigrožėti galima, tačiau nufotografuoti jau misija sunki.


Vaizdais nuo apžvalgos bokšto mėgavausi viena ..
Aukuras žiemą

Leidžiam mamai pailsėti. Tad šia proga ir aš gavau laimės, kilometriuką, gal šiek tiek mažiau, panėšėti keliauninkę ;). Sakau gavau laimę, nes kiek besisiūliau pagelbėti, visada gavau atsakymą "Aš pati".. Kadangi sesė labai bijojo nugriūti su vaiku, tai išduosiu paslaptį, pagriuvinėjo ji ten sau viena,  man nešant jos gražuolę. :D




Jei jau klajojam, tai klajojam. Kitas sustojimas Pavlovo respublika Turgeliuose. Nežinau kodėl, bet man labai gražu senieji apgriuvę pastatai. Tad tikrai turėjau kur paganyti akeles.
Paulavos (Pavlovo) respublikos įkūrėjas buvo Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739 -1827).
Respublika turėjo savo pinigus, banką, antspaudą, gydytoją, kariuomenę, mokyklą. Plačiau apie šią vietą galima rast informacijos internete
 
 







Ir Alizai patinka ši vieta ;)


Aš tokia skruzdėlytė pagal šią didingą sieną ...
Ledainės pastatas. Čia buvo laikomi maisto produktai, kad jie nesugestų žiemą iš ežero prinešdavo ledo.
Ledainės vidus

Tai štai tokia ši mūsų žiemiška klajonė po Lietuvos gražiąsias vietas. Tokių klajonių žiemą minusas tik vienas - slidūs keliai. O visa kita, tai tik geras pasiruošimas. Šilti drabužiai, gera avalynė. Vis rimčiau susimąstom apie atskirus, kelionėms/žygiams skirtus batus, nes kasdieniai batai nelabai noriai tarnauja tokioms klajonėms po laukus. Grįžom, visa laimė, ne basom, bet permirkusiom kojom, tik Aliza išliko sausais batais ;) .   

Keliauninkės ;)

Maitinimosi klausimas šį kartą buvo problematiškas. Užkandukais nepasirūpinom, tad sakėm sustosim pavalgyt, jei tik pamatysim kokią nors panašią į pilvų papildymo įstaigą, deja tokios nepamatėme. Alizai labiausiai pasisekė šiuo klausimu, nes jos maistas visada šiltas ir šalia. Ją pamaitinti automobilyje ne problema. Kai viduje šilta, nejaučia diskomforto ir pati mama, o reikalui esant visada prisidengia skarele kuri puikiai sulaiko šilumą. Su sauskelnių keitimu, taip pat problemų nėra, juk automobilyje tikrai nėra šalta ;). Tad dar kartą galim tvirtai pasakyti, kad vaikas kelionėms ne kliūtis net ir žiemą. 

Renata ir Aistė

2017 m. vasario 13 d., pirmadienis

(Ne)pavykęs žygis. Užšalęs "Kaukių miškas". Anykščių kraštas

Dar viena puiki diena, dar viena numatoma puiki, aktyvi pramoga. Šis, mūsų planuotas, žygis skirtas piliakalnių metams paminėti. Bandėme jungtis prie iššūkio, aplankyti kuo daugiau piliakalnių per 2017 metus. Pradžiai užsiregistravome į žygį "Pėsčiųjų žygis užšalusiu ežeru. Rubikių ežero piliakalniai ir salos"

Mamukyno mamų aplankyti piliakalniai :
Papiliakalnė, Ginučių piliakalnis.
Gyvolių piliakalnis.
Dubingių piliavietė (kalnas :D) .
Malovėnų piliakalniai

Su žygeiviais turėjome susitikti  "Žūvienės pašiūrėje", Rubikių kaime. Kiek vėliau pastebėjome, žygeivių susirinko visai nemažas būrys. Su baltu pavydu juos viena akimi stebėjome nuo apžvalgos bokšto. Žygiuodami per užšalusį Rubikių ežerą turėjome aplankyti tris piliakalnius: Bijeikių, Piliakalnio bei Rubikių. Užklysti į mažai civilizacijos paliestas salas. Užlipti į apžvalgos bokštą Bijeikių kaime, apžvelgti žiemoje paskendusį Rubikių ežerą. Žygio pabaigoje buvo žadama pavaišinti arbata bei žuviene "Žūvienės pašiūrėje".


Kodėl visu tuo tik TURĖJOME pasimėgauti, bet nepasimėgavome? Linksmais veidais, džiugiu nusiteikimu jau riedėjome link "Žuvienės pašiūrės". O gi ta žiema žiemužė, ne vietoje ir ne laiku pasitaikęs ledinis keliukas... vadinkime tai techniniais nesklandumais kelyje.  Kol išsikapstėme, tiesa be spec pagalbos iš ten neištrūkome, nors visaip pačios bandėm suktis iš situacijos, pavėlavome į žygį visa valanda. Pasivyti jau  beviltiška. Kitam kartui bus pamoka, taupant laiką ir sveikatą kviest pagalbą kelyje iš kart. :D

Na, o kadangi jau pasiekėme Anykščius, tad teko šiek tiek pakoreguoti atvykimo tikslą.
Planas - pasivaikščioti užšalusiu Rubikių ežeru, aplankyti Bijeikių apžvalgos bokštą bei Lajų taką.
Pirma stotelė "Žuvienės pašiūrės" kiemas. Vyrai kažką kieme gamina, spėjame verda žūvienę žygeiviams :D. Ant ežero kranto mus pasitiko šis velniukas.


Užlipus ant ledo vaikams džiaugsmas...


Mamoms taip pat ... ;) Gera pabūti vaikais ....


O štai ir Rubikių piliakalnis, tikiuosi neklystame :D. Iššūkio pradžių pradžia padaryta.



Važiuojant prie apžvalgos bokšto pamatėm Burbiškio dvarą. Stabtelėjome ir ten pasižvalgyti. Gražus dvaras, gražus parkas. Vasarą būtinai dar čia sugrįšim.





Kita stotelė apžvalgos bokštas



Pakalnėj matosi žygeiviai , linkėjimai Jums !!! :D

O štai ir matomas Bijeikių piliakalnis.


Važiuojant nuo bokšto, akį "patraukė" miške kabančios kaukės. Mes nebūtume mes, jei neužsuktume pažiūrėti kas gi ten. O ten pasirodo  "Kaukių miškas". Iš pradžių niekaip nesupratom kodėl jis visas paskendęs lede. Bet vaizdai tikrai įspūdingi, o ir vaikams slidusis parkas pats smagumas.



"Padanginis"

Įšalusi "Stirniukų pavėsinė"


Ant suoliuko šiuo metu galima sėdėti tik taip :D
"Spalvinis"



"- Gal jau einam?  - Dar neeee. " :D


Matosi, kad vasarą tai nuostabus poilsio kampelis. Tikriausiai tik vasarą jis būna visiškai sausas.

Na ir žieminis pasivaikščiojimas Lajų taku.




"Pasiklydę" žygeiviai ;)

Poilsiadienis užskaitytas. Lauksim kitų žygių ;)

Renata