2017 m. balandžio 17 d., pirmadienis

Zaraso ežero pakrantė



Norėdama susitikti su draugais, nebegaliu tiesiog susibėgti arbatos puodeliui ar eiti pasivaikščioti šimtus kartų trintais takais. Kai dirbau, tai buvo didžiausias malonumas. Tačiau kai išėjau į vaiko priežiūros atostogas, tai tapo viena pagrindinių veiklų. Kiek gi galima? Tad šį kartą atvykus į gimtąjį Molėtų miestelį pasirūpinau, kad susitikimų planai apimtų kažką naujo, nelankyto, nematyto. Smagu surasti bendraminčių, kurios su mielu noru “pasirašo” paįvairinti kasdienybę.
Šiais metais, žiemą išlėkus į pajūrį (Žiemą lekiam į pajūrį! Poilsis Palangoje) , nusipirkau smagų suvenyrą - magnetuką. Jame pavaizduota visa Lietuva su keliais įvardintais miestais. Puikus variantas norint ant šaldytuvo sutaupyti daugiau vietos dovanotiems ar tai pačių atsivežtiems iš svečių  šalių magnetukams. Nuo to laiko mane sąžinė graužė dėl, magnetuke esančių, bet dar nelankytų Zarasų. Ir štai su drauge suderinom abiems tinkamą dieną. Beje pasitaikė labai šilta ir saulėta diena.
Kartu su savo vaikučiais, jų kėdutėmis bei vežimais “susipakavome” į didesnį automobilį ir iškeliavom į valandos kelionę nevažinėtais keliais. Geroje kompanijoje kelionė neužtruko, o vaikučiai gerai pailsėjo (pamiegojo) prieš pasivaikščiojimą Zaraso ežero pakrante. Pažintį su nelankytu miestu pradėjome nuo apžvalgos rato. 




Giedras dangus, saulutė, didžiulis ežeras akino savo grožiu. Net ir ankstyvą pavasarį, kai dar gamtoje taip pilka ir niūru, čia matomas vaizdas tikrai džiugina akį. Tačiau nusivylėm neradusios galimybės, su vežimais, nusileisti tiesiai nuo apžvalgos rato iki pakrantės. Gūžtelėjome pečiais, kaip čia nepagalvota. Šiokį tokį priėjimą radome nuėję toliau į miestą. Vėliau išsiaiškinome kad, dar  sekantis priėjimas, buvo žymiai patogesnis. Ežero pakrantė labai sumaniai sutvarkyta. Pakeliui pilna tiltelių, suolelių. Nutiestu taku nukeliavome iki, vieno Zarasiškio ypatingai rekomenduotos aplankyti, salos. Vien iš šios salos atsiverianti panorama verta laiko ir pinigų skirtų kelionei. Tokius vaizdelius esu mačius tik meninėse nuotraukose iš užsienio. Gaila iš mūsų nekokios menininkės, tad foto tikrai neperteikia matyto nuostabaus vaizdo.





Prieš važiuodamos namo dar pasivaikščiojome po patį miestą. Šiek tiek paklaidžiojusios priėjome centrinę miesto aikštę. Kuri, pasirodo, yra beveik prie pat lankytos Zaraso pakrantės. Joje tikėjomės rasti kur patogiai atsisėsti ir pavalgyti, bet… Viena rasta kavinė apskritai uždaryta, o kol pasiekėme kitą, iki jos darbo pabaigos buvo likusios septynios minutės. Lankant Zarasus ne sezono metu, sekmadienį, reikėtų turėt užkandžių ne tik vaikams bet ir sau. Nebent tinka kebabinė ar degalinė - jos dirbo. Be degalinėje esančio WC, tokių (veikiančių) dalykų pakeliui irgi nematėme. Pavalgėme tik grįžusios į Molėtus. 

Zarasai Renatos akimis -> Pasižvalgymai po Zarasų kraštą .

Aistė 

2017 m. balandžio 16 d., sekmadienis

Sveiki, sulaukę šv. Velykų!



        Šiemet šv. Velykų rytas nešiltas, su pasislėpusiais po sniegu pirmaisiais žiedais. Beveik kalėdinis...
       Tačiau prisikėlimo rytas, tai  pavasaris ne tik  žemėj bet ir sieloj. Atverkim savo širdis tyram džiaugsmui - Tikėjimui, Vilčiai, Meilei.

     Sveiki, sulaukę šv. Velykų!

Mamukynas

2017 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Pirmoji Alizos liga




Jau žinau kaip Aliza pasikeičia pradėjus dygti dantukui. Tampa irzlesnė, nevalgi, neapsisprendžia ko nori. Paskutinį kartą, ramiai nakčiai, labai padėjo paracetamolio žvakutė. Tad šį kartą irgi panaudojau pusė žvakutės, kaip daktarė yra rekomendavusi.
Išmiegojusi vos valandą dukrytė labai mane išgąsdino gausiai atpylusi ir toliau aktyviai žiaukčiodama. Kai tik nustojo, apiprausiau, perrengiau. Mažylė pradėjo žaismingai kalbėti. Grįžom į lovą, daviau atsigerti vandens, pamatavau temperatūrą. Temperatūra pirmą kartą per mažylės gyvenimą siekė net 38°C.  Kažkur skaičiau ar girdėjau, kad danties augimas gali sukelti tokius simptomus. Svarsčiau kaip elgtis. Žvakučių vartojimą turi skirti bent 6 valandos, o ją buvau visai neseniai sunaudojus.
Temperatūrai nemažėjant, o vaikui dar kartą atpylus ir tampant vis irzlesniam, pradėjau svarstyti, kad gal vaistų kiekis mažokas. Vis dėl to daktarė rekomendacijas suteikė prieš 9 mėnesius, Aliza vyresnė, sunkesnė… Po poros valandų svarstymo, trijų valandų skirtumu, sunaudojau ir antrą žvakutės pusę. Aliza nurimo, užmigo. Ir didžiausia mano klaida buvo ją pasiguldyti tarp mūsų ir šiltai apkloti.
Po keturių valandų dukrytė pažadino mus isterišku riksmu. Nuraminus pamatavau  temperatūrą, skaičiai viršijantys 39°C tikrai išgąsdino. Rankose mažoji pradėjo rimti, vėl snausti. Prisigalvojusi baisiausių dalykų skambinau į greitąją. Va kada sužinojau, kad kūdikiams išgėrus vaistų reikia ne po antklode lįsti ir išprakaituoti, o išsirengti ir atsigerti vėsaus vandens. Tada supratau, kad Aliza pradėjo rimti, nes sumažėjus temperatūrai aplinkui, pasijuto komfortiškiau.
Sekanti paracetamolio dozė buvo panaudota išlaukus visas 6 valandas. Ryte pasiskambinau vaiko pediatrei. Priėmė tą pačią dieną. Vienuolikto mėnesio antrąją savaitę Alizai pirmą kartą paraudusi gerklė, pirmą kartą imtas kraujas iš piršto, nustatytas bakterinė infekcija. Pirmą kartą išrašyti antibiotikai, gerosios bakterijos, stipresni vaistai nuo temperatūros, gydantys (ne tik valantys) lašai į nosis.
Sužinojusi diagnozę, ją priėmiau labai asmeniškai. Žodis “bakterinis” palietė sąžinę. Privertė sunerimti, ar ne per retai tvarkau namus, ar ne per retai plaunu dukrytės rankas, ar visada sužiūriu, kas nukeliauja jai į burną, ar ne per mažai rūpinuosi ant kokio grindinio ji ropoja… Perdėtas pedantiškumas irgi ne į naudą! Kaip žinoti, kur tas nekenksmingas viduriukas? Tikriausiai tokio nėra, bakterijos visur kur tik prisiliesi. Reikia, tiesiog, stiprinti imunitetą. Pasak sesės, Aliza ir taip ilgai išbuvo nesusirgusi. Tiesa, prisiklausiusi kalbų apie imuniteto stiprumą žindant, tikėjausi, kad su ligom neteks susidurti iki kol dukrytė pradės lankyti darželį.
Ne kartą galvodama apie tokią akimirką, maniau, kad pulsiu į paniką, bet laikiausi puikiai. Tikriausiai dėl to, kad visą laiką, iki kol daktarė nepasakė kitaip, maniau jog tai tik su dantuko augimu susiję vargai. Nuvertinau. Šios nakties patirtis atkreipė mano dėmesį į tai, kad kūdikio verksmas erzina tik tada, kai padarau visas pagrindines procedūras, ir nežinau, ko jis dar nori. Sergantį vaiką, nepaisant verkimo, norisi paimti į rankas ir nepaleisti kol pasveiks. Jo lipšnumas, noras prisiglausti tik ir traukia glausti prie krūtinės ir sūpuoti be sustojimo...

Aistė