Praėjus vos keliems vaiko priežiūros
atostogų mėnesiams, išsilaksčius, išsigulėjus, išsiilsėjus po ilgų darbo metų,
atsigavus po gimdymo, atėjo laikas kai net nebežinojau kaip išnaudoti turimą
laiką. Sakyčiau, kad net išgyvenau lengvą depresijos formą. Gal rudeninę, gal
kokią kitokią, bet kelias savaites jaučiausi nebeturinti ką daugiau nuveikti,
nesugalvojanti kuo užimti laisvą laiką. Tada pakėliau sau ūpą mintimis, kad
tokia proga, tokios ilgos atostogos gali daugiau ir nepasitaikyti, tad užtenka
skųstis, reikia mėgautis. Bet, nesugalvojus kaip tinkamai išnaudoti turimą
laiką, ilgai tas ūpas neišsilaikė.
Žinau žinau, pasakysite, kad
tereikia dar šiek tiek palaukti ir Alizai paaugus nespėsiu suktis, o laikas
tirpte tirps. Ilgokai tai girdžiu, o tas laikas kaip neateina, taip neateina.
Ir ką tuo tarpu? Tikrai, kaip įmanydama stengiuosi praleisti kiekvieną dieną ne
veltui. Nesėdžiu ištisas dienas tarp keturių sienų tik su dukryte, ir nelaukiu
kol vyras grįš po darbo palinksminti. Įprasminu savo laiką dalyvaudama
įvairiose veiklose. Aliza visai netrukdo palikti namus. Ji visus tik ir stebina
savo ramumu. Kai susimąstau, atrodo mes tik važiuojam ir važiuojam. Nepaisant to,
vistiek man atrodo, kad daugiau nieko nedarau tik ištisas dienas sėdžiu ir
mirkstu telefone ar žiūriu serialus.
Esu pagalvojus apie būrelius
kūdikiams, bet pasiūla manęs nesužavėjo. Visų pirma, veiklų su tokio amžiaus,
kaip Aliza, kūdikiais, pasirinkimas gana skurdus. Antra, aš nesu fizinės
veiklos gerbėja, todėl populiariausi užsiėmimai: baseinas, joga, šokiai ir
kitokios rūšies sportas, su kūdikiais ant rankų, manęs visai nevilioja.
Galiausiai, aš jai šiokias tokias mankšteles atlieku ir pati arba leidžiu jas
pravesti pažįstamai kineziterapiautei. Pašoku su dukryte rankose ir namie.
Tiesa, dar neseniai planavau, kad
Alizai paaugus su ja galėsiu savo laiką leisti įvairiuose muzikos, meno ar
moksliniuose būreliuose mažamečiams vaikams, taip paįvairindama dienas. Tačiau,
kol neradau vietos sau (savo srities), kuri suteiktų vidinę pilnatvę, negaliu
nė pagalvoti apie būrelius, kuriuose sutikčiau tik dar daugiau mamų. Kartais atrodo, jei dar su kuo nors pakalbėsiu apie
nėštumą, gimdimą ir vaikus – apsiverksiu. Man tikrai užtenka kelių
artimiausių draugių ir jų motinystės patirčių. Norisi įvairovės, norisi kitokių
patirčių, kitokių temų, norisi naujų vėjų nusistovėjusiame gyvenime.
Kažką daryti, tik tam kad daryti, be
užsidegimo, be noro tikrai ne man. Mintys apie knygų skaitymą, rankdarbius,
apie nuolatinę namų ruošą, nesibaigiantį maisto gaminimą tik dar labiau varo į
neviltį… Paradoksalu, bet su kuo bekalbėčiau, būtent minėtas veiklas ir
tesiūlo, lyg būčiau iš dangaus nukritus ir apie jas nepagalvojus…
Kaip būtų šaunu jei man užtektų būti
tiesiog mama. Stebėti, kaip tavo vaikas auga ir tobulėja yra didelis
džiaugsmas, bet kai tai yra pagrindinis darbas, jo reikšmingumas nublanksta. Su
baltu pavydu stebiu, kaip vyras grįžęs iš darbo bendrauja su mūsų dukryte.
Kartais net akys sudrėksta išvydus kaip jis žiūri į savo žaidžiančią dukrytę,
kaip glaudžia prie savęs sakydamas, koks tai nuostabus jausmas. O man
bendravimas su dukryte kasdienis, savaime suprantamas dalykas. Tiesiog, tai
savaime suprantama kasdienybė/būtinybė, nes kas jei ne aš? Tik nesupraskite
manęs neteisingai, man vaikas yra svarbus, mylimas, reikalingas. Aliza tobula!
Tik neįsivaizduoju motinystės kaip pagrindinės gyvenimo veiklos, šis vaidmuo
neįprasmina mano gyvenimo, nejaučiu pilnatvės, noriu kažko daugiau.
Padariau išvadą, kad mes… Sakydama
“mes”, turiu omenyje save, tikėdamasi, kad aš ne viena tokia. Tai gi, padariau
išvadą, kad mes, mamos, per vaiko priežiūros atostogas esame priversto
susidurti su tikrąja savimi, tokia kokia esame. Jei iki išeinant atostogų,
pagrindinės pramogos buvo pasivaikščiojimai, pasisėdėjimas kavinėse ar
svečiuose, tiesiog susitikimai su draugais, nė nepagalvojant, kad galima veikti
kažką daugiau, nes pilnai užtekdavo tiek, kiek veiklos suteikdavo darbas. O
motinystės atostogų metu, jau metų bėgyje pamatome, kokios mes nuobodžios ir
neįdomios. Įvertiname kokia vienoda mūsų kasdienybė, net pramogos ar pokalbių
temos… Nujaučiu, kad būtent iš to ir kyla gandai apie gyvenimo pabaigą su
šeimos pagausėjimu. O įdomios, pačios savaime, moterys savo pavyzdžiu bando
įrodinėti, kad taip nėra.
Bet, esmė tame, jog neįrodysi
žmogui, kad kažkas yra įdomu, kol jis pats neatras savo varikliuko. Taip taip,
mums pačioms reikia sugalvoti, surasti, ką daryti su savo gyvenimu! Tai
sudėtinga, kai savaime nejauti aistros jokiai gyvenimo sričiai, kaip aš šiuo
metu. Tada viskas kliūna, visi trukdo, ypač kaltas atrodo naujas šeimos narys
(nes juk iki jo taip nebuvo). Bet aš suprantu, kad Aliza čia visiškai niekuo
dėta. Jei ne ji, tikriausiai plaukdama pasroviui, vis kažkuo užsiimdama,
niekada nebūčiau susimąsčius kiek aš pati sau įdomi, kiek įdomu tai, ką veikiu
kiekvieną dieną namuose, už namų, ne darbe. Štai galvosūkis, kurį pasiryžau
išspręsti, o tam laiko turiu apsčiai.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą