2020 m. liepos 10 d., penktadienis

Tikras Levandų Rojus (Utenos raj.)

Lekiam Lietuvos keliais toliau. Šį kartą lankomės Levandų Rojuje, įsikūrusiame Utenos r., Padbuožės kaime, Dubelio g. 12
Apsilankymo laikas: pirmadienį - sekmadienį 10-20 val.
Apsilankymo kaina 2 € (Susimokėti parduotuvėlėje).




Tik išlipus iš automobilio pasitinka levandų kvapas. Tiesa, tik atvažiavus pasitiko vienas minusiukas, nėra aikštelės automobiliams. O visa kita, tiesiog tobula ramybės ir raminančių kvapų vietelė. 














Levandos ne tik gražiai žydi, maloniai kvepia, ramina ar atpalaiduoja. Šis itin Provanse (Prancūzija) mėgstamas augalas atbaido kandis ir naudojamas kaip prieskonis.
Levanda pasižymi raminančiu, spazmus atpalaiduojančiu ir antiseptiniu poveikiu. Aromaterapijoje levanda pasitelkiama nuo įtampos, migrenos, miego sutrikimų.



Yra parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti:
  • Natūralios rankų darbo produkcijos ir dekoracijų,
  • natūralaus levandų muilo, hidrolato, 
  • natūralių druskos burbulų voniai su levandų aromatu, 
  • natūralų levandų aromato lūpų balzamą,
  • natūralų plaukų šampūną,
  • natūralias vaško žvakes su levandų aromatu, 
  • natūralią levandų arbatą, 
  • levandų miego pagalvėles,
  • levandų puokštes, 
  • levandų kandžių baidykles, 
  • pirkinių maišelius su siuvinėtomis levandomis, siuvinėtų paveikslų su levandomis, 
  • namų interjero dekoracijų su levandomis, įvairių dovanėlių Kalėdoms bei kitoms progoms...



Renata

2020 m. liepos 8 d., trečiadienis

Pilis iš kartono dėžės




Kadangi Alizai vien savų namų žaidimams neužtenka, nusprendėm jai "pastatyti" dar ir pilį.

Prireikė:
  • Didelės kartoninės dėžės
  • Pieštuko
  • Peilio
  • Žirklių
  • Sausų klijų
  • Spalvoto popieriaus



Pirmiausia, žinoma, reikėjo prisimatuoti dėžę, ar tinkamo dydžio bus pilis ;) 



Tada jau imamės darbo. Pieštuku pasibraižiau kur bus durys, kur langai, kur ir kokie bokšteliai. Liniuotės neradau, tad braižiau iš akies. Sakyčiau visai gerai gavosi.



Viską nusibraižius pradėjau kirpti žirklėmis, bet greit supratau, kad jei ilgiau jomis kirpsiu, tai galiausiai ir rankos nukris, per sunku. Peilis labai puikiai pasitarnavo išpjaustyti reikalingas formas.



Alizai ne itin rūpėjo pilies estetika, žaisti pradėjo dar prieš "plytų" klijavimą, tad čia tik dėl savęs išsikirpau krūvą įvairių spalvų stačiakampių ir sausais klijais apklijavau sienas. Taip pat ryškesnes spalvas panaudojau ir durims apklijuoti. Būčiau dažiusi, bet turimi vandeniniai dažai nelabai kartono spalvą keitė...




Proceso metu nusprendžiau visai "nugriauti" galinę pilies sieną, kad dukrytei būtų lengviau laipioti pirmyn atgal. Aliza rezultatu labai patenkinta. Pilis nuolat naudojama.


Aistė

2020 m. birželio 27 d., šeštadienis

Kelionė į Pakistaną. Pažintis su vyro šeima ir jo gimtąja šalimi


Pagaliau prisiruošėm, pritaupėm pirmajai visos šeimos kelionei į vyro gimtuosius namus, į Pakistaną. Anksčiau, vos užsiminus apie savo vyro gimtinę, tuo labiau apie planus ją aplankyti, sulaukdavau daug išsigandusių žvilgsnių ir „rūpestingų“ patarimų nevažiuoti ar bent jau nesivežti kartu vaiko. Šių metų vasario mėnesį aš, mano vyras ir nepilnai 4 metų dukrytė, nuvykom į Pakistaną, pamatėm kaip ir kur gyvena mano vyro šeima bei giminės ir visi kartu sveiki ir sėkmingai GRĮŽOM atgal į savo namus Anglijoje. 
Pirmomis dienomis kartojau, kad jokio kultūrinio šoko nepatyriau, tačiau, rodos, atsipeikėjau tik po savaitės. Tik atvažiavus greitai persirengėm mums paruoštais drabužiais, man buvo padarytas makiažas, mano skoniui itin per ryškus tad viešinamų nuotraukų nė nedariau, nelabai ir laiko buvo… Greitai prasidėjo, kaip aš vadinu – paroda. Buvau nusiteikus būti eksponatu, mane įspėjo, kad visi giminės nori mane pamatyti, o čia artimi giminaičiai skaičiuojami 100 tais… Mane pamatė tikrai ne visi, neskaičiavau kiek, bet arti 100, gal daugiau, kiti išsibarstę po kitus miestus ir šalis. 
Dvi dienas daugiau nieko nedariau tik buvau puošiama, paskui moterų glėbesčiuojama, vyrų laiminama rankomis ant galvos, visų stebima… Vaikams buvau kažkuo labai juokinga. Tik vėliau galėjau šiek tiek atsipalaiduoti ir mėgautis artimiausių vyro šeimos narių draugija, bei pažindintis su kasdiene buitimi ir visai kitokiu pasauliu. 
Vyro artimieji itin šilti, draugiški, rūpestingi ir dėmesingi žmonės, net pavargau. Gyvendama JK, atpratau nuo žmonių, čia daug laiko praleidžiu tik su savo vyru ir dukryte, o ten viename name gyvena vyro tėvai, sesuo, bei trys broliai su šeimomis. Antra sesuo gyvena prie pat, tad irgi dažnas svečias savo tėvų namuose. Buvo pildomas kiekvienas mano, na, tiksliau, Alizos noras. Kadangi maistas visai kitoks ir dukrytei per aštrus, rūpinausi, kad gautų ir jai įprasto maisto. Vien dėl vynuogių vyro brolis keliavo į kitą miestą už 60 kilometrų. O keliai ten ne tokie kaip pas mus… Gerokai padarkyti, siauri ir netvarkomi. Kelionės užtrunka ilgiau. 
Kadangi tai buvo mano pirmas vizitas vyro gimtinėje, visi buvo itin suinteresuoti man parodyti kuo daugiau Pakistano. Atsakomybės ėmėsi vyro vyriausias brolis ir mums aprodė ne tik didesnius miestus kaip Islamabadas ir Lahoras, bet ir apylinkėse esančius mažus miestelius, kalnus, druskų kasyklą… Jaučiu knygos neužtektų aprašyti tai ką pamačiau ir ką pajutau per tris savaites. Matyt, dėl to taip ilgai neprisėdau užfiksuoti šio įvykio. Iš ties jaučiausi kaip kitam pasaulyje. 
Palyginus su Europa, Pakistanas vizualiai man pasirodė kaip po apokaliptinis pasaulis. Na, žinot, kaip rodo filmuose apie gyvenimą po pasaulio pabaigos. Vyrauja smėlio, cemento, plytų spalvos, mažai žalumos, daug smėlio ir dulkių, keliai netvarkingi, pastatai atrodo gana skurdžiai. Klausiau vyro, kodėl žmonės nesusitvarko namų, vien nudažius juos vaizdas būtų visai kitoks. Sužinojau, kad dažai nelabai laikosi Pakistano karštyje, atnaujinti kas sezoną yra per didelė investicija. Žmonės ten nėra turtingi. 
Gyventi ten gal ir nenorėčiau, bet nekantriai laukiu mūsų sekančio vizito. Nepaisant nedraugiškų tualetų be tualetinio popieriaus ir šiukšlių kibirų (tik su ąsotėliu vandeniui), noriu daugiau laiko praleisti Islamabade, Lahore… Po pora dienų tuose miestuose buvo tikrai per maža ir miestą pažinti ir gimines aplankyti. Noriu daugiau laiko praleisti su vyro šeima… Net keista kaip lengvai jie priėmė mane į savo šeimą, taip gaila kad mus skiria kalbos barjeras, o virtualiai ir bendrų temų sunku rasti net ir su kalbančiais angliškai. Gera būtų tiesiog pabūti kartu, tvarkytis, gaminti ir valgyti kartu, žaisti su vaikais… Pasiilgau vakarinės tradicijos prieš miegą valandėlei susiburti pas kažką ant lovos ir pabendrauti apie nieką.

Dalinuosi keliais, iš begalės turimų, kadrais:































































































Aistė