Kroatija. Keturiese savo žalsvam laive jūros, saulės ir įspūdžių link… 6 ir 7 diena.

6 diena

Rugpjūčio 20d.(antradienis)

Jūra, vanduo ir lėtas tempas. Iš ryto papusryčiavę einame prie šiltutės Adrijos jūros ir pliuškenamės, pliuškenamės, pliuškenamės. Pats Kaštel miestas susideda iš kelių dalių: Novi, Štafilic, Stari... Mūsų Novi atrodo ramus, aišku, mašinos važinėja, praskrenda lėktuvai, bet kelias iki jūros veda per senų pastatų gatvelę, kurioje ramybė. Pakeliui ir senas alyvmedis 1500 m.

Paplūdimys smulkių akmenukų, žmonių tikrai nedaug, nereikia lipti per gulinčių galvas ir kojas. Vakare, kai jaunimas išsiilsi po maudynių, važiuojame į šalia esantį Splitą. Pasivažinėjame, pamirksime akimis, užsukame į prekybos centrą Mercator, papildome maisto atsargas. Tiesa, ieškojau grietinės, radau pagal užrašą tik „kiselo vrhnje“. Indelis buvo panašiausias į grietinės, kaip ir paveiksliukas ant jo, tad griebiau. Nors imdama juokiausi, kokį čia dabar pieno kisielių reiks ragaut. Po to šiaip ne taip suvedžiau galus su rusų kalba ‚kislo‘- rūgštu. Žodžiu, tikrai parsinešiau grietinę.

7 diena

Rugpjūčio 21d. (trečiadienis)

Keliamės palyginti ankstokai, 8.00 pajudame į Dubrovniką. Važiuojame palei Adrijos jūros pakrantę, grožimės nuostabiais vaizdais, kurie atsiveria pakeliui: įlankėlės, skardžiai, juos skalaujanti jūra, namukais ant pačio kranto, kalnai. Ir nesvarbu, kad ties staigesniu posūkiu dešinėn, jūros pusėn, sėdint keleivio vietoje kartais užsimerkiu ir "stabdau"... Vargas, kai pati tuo metu nevairuoji, o sėdi šalia... Pravažiavome ne vieną miestuką, praktiškai kelias ištisai eina per miestelius: vieno žyma baigiasi, kito jau prasideda. Greitis tikrai ne pats didžiausias – vidutiniškai 60 km/h (230 km, buvusius iki Dubrovniko, įveikėme per daugiau nei 4 val.), bet... Aišku, kelias nemokamas, gražūs vaizdai, pamatai ir vietas, kuriose grįžtant stabtelsi nusipirkti iš pakelės prekiautojų vaisių, aliejaus, vyno, rakijos...

12.30 jau stabtelime Dubrovnike. Oras kaip užsakytas: šilta, bet saulė nespigina, netvanku. Įvertinę tai, jog rugpjūtis, jog pats pikinis dienos lankymo laikas, jog matome, kad posūkyje į senąjį Gradą mašinų beveik nejudanti eilė, pasukame link uosto ir ten, 3 stovėjimo zonoje, susirandame vietą. Už valandą reikia mokėti 5 kunas, automatas priima tik monetas. Ėmėme 5 val, tad monetų reikėjo nemažai. Būtina pasirūpinti monetomis iš anksto! Kiek matėme, automatai ir kitose zonose „valgo“ tik monetas, tad su popieriumi nelabai kas gaunasi. Vietoje išsikeisti gali būti keblumų: vyras aplakstė aplink esančias parduotuvėles, bet atsimušė kaip į sieną: akivaizdžiai buvo aišku, jog gali pakeisti, bet nenori. Gerai, kad vietinių parduotuvėlių netaktą labai draugiškai užglaistė šalia esančio kažkokio garažo vyrukai – nuėjau į pirmą kiemą (čia būtų naudinga turėti kokį lūpdažį, bet apsiėjau ir be jo :D ) paprašiau iškeisti, tai vienas visas savo monetas iškrapštė, kitas pridėjo, dar trūko, tai nubėgo pas trečią. Žodžiu, gavau tiek, kiek reikėjo ir dar su palinkėjimu „welcome“.

Iki senojo Grado teko paėjėti apie valandą, nes iki jo buvo apie 5 km. Todėl tiems, kurie keliauja be mažų vaikų, Dubrovnike atsirado pikiniu metu, gal verta automobilį statyti dar net nenusileidus į patį miestą, nes laiptukais galima gražiausiai nusileisti iš viršaus į apačią. Matėme, jog taip ne vieni pasielgė. Yra prie Grado ir didelės stovėjimo aikštelės, bet... vieną mašiną, kitai iš jos išvažiavus įleidžia, o kitom liepia važiuoti toliau. O tai reiškia, kad gali sukti ir sukti ratus, kurių slinktis ne tokia jau greita. Ir stovėjimo kaina ne iš pigiųjų. Tualetų klausimas – prie posūkio į vieną iš parkingų, pakeliui į Gradą, yra: 5 kunos žmogui.

Senasis Dubrovnikas, senasis Gradas... Dubrovnikas.

Prie įėjimo yra žemėlapis, kur kokia vieta, tad jei nesuplanavo kas, ką nori pamatyti, gali tai puikiai padaryti ir vietoje. Čia galima visai neblogai daugiau pasiskaityti apie lankytinas vietas http://www.mytrips.lt/Idomybes/Dubrovnikas/446

Mes iš anksto buvome suplanavę savo lankytinus objektus, tad link jų ir patraukėme. Labai norėjau pranciškonų buveinę aplankyti, nusipirkti kremo seniausioje Europoje veikiančioje vaistinėje, įkurtoje 1317m. Aišku, lipome ant miesto sienos, kuri buvo pastatyta X-XV amžiuje, tęsiasi apie 2 km. Susimokėję suaugusiam po 90 kn, vaikui 30 kn (mažasis nemokamai), smagiai pasivaikščiojome ja.

Beje, leisiu nukrypti nuo temos. Dubrovnike, nors ilgai ėjome, matėme tik dvi LT numeriais pasidabinusias mašinas, ant pačios sienos tik probrėkšmiais su viena lietuve teko susidurti, kai bandė bet kokiu būdu perlipti per mažąjį lipant laiptais.... Daugiau niekas nesikėsino nustumti ar pastumti kokio lankytojo, todėl pasidarė šiek tiek liūdna...

Nuo sienos atsiveria visas Dubrovnikas, su visom savo grožybėm ir ne tik jom. Pastatai, gatvelės primena Veneciją, grindinys dubrovnikiškas, marmurinis.

Einant siena matosi ne tik tai, bet ir kiemai ten gyvenančių, kurie vienų prižiūrimi, kitų siaubingai apleisti, sukrautos šiukšlių stirtos ir kvapas... Kai atsibosta žiūrėti į kiemus ir gatveles, galvą pasuki į jūros pusę. Vanduo mėlynas, purslai taškosi į sieną, akmenis, aukštis svaiginantis. Tolėliau salos.

Dubrovnike aplankėme gynybinę Dubrovniko sieną, pranciškonų vienuolyną, vaistinę, praėjome Straduno gatvę (dabar vadinamą Placa) – pagrindinę miesto gatvę, kurios grindinys labiau primena rūmų grindis, pamatėme katedrą, rotušę, Rektoratų rūmus...

Dubrovnike sukorėme kone 15 km. Visi pėstute! Mažasis paskutinius metrus, tik kai pamatė mašiną, jau pasiprašė pakeliamas, nes reikėjo įkalnėn lipti ir jau tiek kilometrų praėjus, matyt, silpnumas apėmė.

Į nakvojimo vietą Kaštel Novi jau grįžome kitu keliu, kurio dalis – mokama autostrada /39 kunos/, apie 80km. Kol į ją įvažiavome teko pravažiuoti tikro kroatiško kaimo keliuku. Pamatėme, kur auga vaisiai, daržovės, kaip jie ruošiami realizacijai, kaip vakare susėdę kroatai šnekučiuojasi prie kelio. Kaip vietiniai šunys nebijo mašinų ir ramiu klausiamu žvilgsniu spokso į mašiną, su mintimi: ir ko čia dabar važinėji, a?

Tiesa, grįžtant, keletą kilometrų nuvažiavus nuo Bostnijos ir Hercegovinos sienos /iš viso nuo Dubrovniko 27 km/, sustojome nusipirkti namų gamybos aliejaus, rakijos, vyno. Prieš perkant šeimininkas nusivedė išragauti visas savo vyno rūšis, rakiją... O jų daug... Baltas sausas vynas vienoks, kitoks, raudonas saldus vienoks, sausas kitoks, rakija su persikais, su slyvom, su medum, su cidonija /dunja/... Gerai, kad aliejaus nereikėjo ragauti, užteko uostyti. Medų ragavome, išsirinkome levandų ir citrinų (rakija 50 kn, vynas 40-50 kn, medus mažas stiklainiukas 40 kn, aliejus 50-80 kn.). Galima derėtis.

P.S. važiuojant į Plitvicas ir iš jų taip pat  galima pamatyti prie kelio pardavinėjančius, bet jei planuojate keliauti į Dubrovniką, jo pakelėse rasite didesnį pasirinkimą. Kai kas rašo, jog rakija net skanesnė ten.

Mama Laima