2021 m. liepos 7 d., trečiadienis

Visi užaugame traumuoti... Ką kaltinti?

 


Girdėjau sakoma, kad "50% alkoholikų vaikų tampa alkoholikais". Matyt 50% neįsivaizduoja kitokio gyvenimo, likę daro viską, kad jų gyvenimas būtų kitoks. Esu įsitikinusi, kad tas pats ir su vienišų mamų vaikais. Aišku, rezultatas dar priklauso nuo to, ar vaikas jau buvo sąmoningas, kai jo mama tapo vieniša, ar dar ne... Kol vienišos mamos vaikas dirba ties darnios šeimos kūrimu, vaikas iš pilnos šeimos nė neturi poreikio santuokai ar vaikų gimdymui, jei tėvai neatrodė laimingi kartu... Patyčias vaikystėje patyrę žmonės arba tyčiosis iš kitų, kad jaustųsi stipresni, arba bus perdėtai draugiški, nes nenorės kad kas patirtų tai, ką patyrė jie... Tai tik keli, tokie bendri, pavyzdžiai.

Man patiko pavyzdys iš serialo "Daktaras Housas". Vienos merginos trauma buvo ta, kad ji pasiturinti, iš darnios šeimos ir viskas gyvenime jai klostėsi sklandžiai, kai tuo tarpu aplinkiniai vis kankinosi dėl kažkokių gyvenimo problemų. Kad ir kokios gyvenimo sąlygos besusiklostytų, tikiu, kad visi mes užaugame daugiau ar mažiau traumuoti.

Tą turint omenyje, kiekvieną dieną vertinu veiksmus savo vaiko atžvilgiu, svarstau kaip jie ją traumuos. Tie patys veiksmai skirtingus žmones skirtingai traumuoja, jei iš vis traumuoja. Smerkiu save kiekvieną kartą, kai pakeliu balsą, kai pasakau ne, kai pamirštu ištęsėt pažadą, kai nuvertinu savo vaiko ašaras. Smerkiu, bet vis tiek taip darau. Darau, nes taip reikia, nes tokia esu, nes kitaip neišeina. Smerkiu, bet nevaržau savęs, nes - kad ir ką bedaryčiau - mano vaikas užaugs traumuotas.

Užaugus, kai kurias traumas lengva atsekti. Keli, asmeniniai pavyzdžiai:

  • "Turi būti liekna, bet ne per liekna...". Paauglystėje sulaukiau komentaro, kaip aš čia galiu būti storesnė, nei moteris pagimdžiusi vaiką. Mergaičių kūnas keičiasi, duh, hormonai ar kas ten... Klasiokių išpūstos akys, išgirdus kiek sveriu, tikrai nepagelbėjo situacijai... Tada nepagalvojau, kad tai normalu, kai esu visa galva aukštesnė. Pagal mano ūgį svoris buvo ant apatinės, dar sveiko svorio ribos. Sulieknėjus įtikti irgi sunku. Kiekvieną dieną turiu sau į galvą kalti, kad gerai taip, kaip atrodau, kol jaučiuosi gerai.
  • "Tavo draugystė nieko nereiškia" man buvo pasakyta, kai per klasės ekskursiją prie ežero galiausiai buvau palikta viena sėdėti ant savo kuprinės, nes grupelėje buvom susitarę, kas atsineš pleduką. Tą dieną išmokau, kad aš turiu būti atsakinga iš būtinybes, kad nebūčiau palikta. Dabar juokinga, kad beveik visa klasė nusisuko nuo manęs ir nebendravo daugiau nei metus vien todėl, kad trenkiau klasiokei į veidą už įžeidimą. Pirmos ją guosti supuolė tos, kurios daugiausiai ir pikčiausiai apkalbinėjo ją už nugaros... Buvo galutinai įtvirtinta, kai į mano vestuves atvyko tik 2 iš 20 mano pakviestų ne šeimos narių. Mano siela negrįžtamai sužalota visam likusiam gyvenimui.
  • "Tu naivi ir kvaila" mano pirmos geriausios draugės pademonstravo susimokydamos mane apgauti žaidžiant kortomis, priduodamos kartu rinktus butelius man nežinant ir nė nepasidalinant gautais pinigais. Dabar man smalsu, kiek iš tų atvejų manimi iš ties naudojosi, kiek santykių nutrūko, nes man buvo įteigta, jog manimi naudojasi. 
  • Dar daug pavyzdžių iš gyvenimo nublanksta prieš žmonių (įskaitant pačius artimiausius) reakciją, man pasirinkus sau vyrą musulmoną. Matomai atrodau tokia naivi ir kvaila, kad man per du draugystės metus neįmanoma suprasti ar mano santykiai tikri ar manimi naudojasi, kai beveik visi aplink iš kart mato jog mano santuoka tik dėl dokumentų... Ką jau kalbėti apie nuolatinį lyginimą su aplinkiniais. Ar jau aišku kodėl visada skubu teisintis?
  • "Tavo veiksmai nieko nereiškia" man buvo trinktelint per užpakalį pareikšta, kai parodžiau nepagarbą mamos skriaudikui. Buvo pakartota, kai buvau nustumta į šalį bandydama neišleisti savo senelio iš namų po to, kai išgirdau jog dėl sveikatos sumetimų jis turėtų likti namie - tą dieną jis mirė. Man tada dar nebuvo nė penkių metų. Iki šiol atrodo, kad mano pastangos nieko nereiškia, mano veiksmai ignoruojami arba nuvertinami. Tiesa, dabar suvokiu, kad dažniausiai aš matau ir sureikšminu tik negatyvią kritiką, kuri patvirtina mano baimes, kai tikrai turiu ne vieną žmogų šalia, kuris mane vertina ir palaiko.

Pavojingiausios tos traumos, kurių atsekti neįmanoma. Manyje vyksta nuolatinė vidinė kova. Vyksta, nes:

  • "Gyvenimas turi būti sunkus". Net ir pagal religijas - Dievas labiausiai myli tuos, kurie daugiausiai kenčia. Jei gyventi lengva ir esu laiminga, vadinasi kažką darau negerai. 
  • "Visada vos galą su galu sudursi". Net dusina suvokimas, kad turiu, kad uždirbu, kad galiu turėti dar daugiau, bet ką, ką noriu. Keista, nes nepritekliaus nejaučiau, rodos visada gavau viską ko man reikėjo, ir daugiau. Tačiau, nuo momento, kai pradėjau dirbti, atrodo, kad neturiu teisės norėt daugiau, nes jau turiu viską ko man reikia ir su viršum. Aikčiojimai išgirdus, kad uždirbu ne minimumą, tik pablogino situaciją, net jei intencija buvo pasidžiaugti. 
  • "Tavo skausmas nevertas dėmesio". Pasaulyje karai, badas, skurdas... O tu čia skundiesi dėl tokių smulkmenų... Rimtai? Dėl tokių nesąmonių tiek ašarų? Nesuk galvos. Pamiršk. Praeis. Visada, visada atsiras kam žymiai blogiau.
  • "Tie kuriems gyventi lengviau privalo aukotis dėl tų, kuriems gyventi sunkiau" ir tai nebūtinai turtingas ir vargšas, sveikas ir nesveikas... Jei esi jaunesnė, jei neturi/turi mažiau vaikų, jei turi automobilį, jei geriau uždirbti - turi ir investuoti daugiau. Juk tau lengviau. Tuo pačiu sulauki "Apie juos pagalvojau ir pasirūpinau. Tau nieko neparuošiau, nes žinau, kad tu pati gali savimi pasirūpinti".  

Šiandien norėčiau atsiprašyti visų, kuriuos traumavo mano žodžiai ar veiksmai, tačiau tai reikštų jog atsiprašau, už tai, kad gyvenau savo gyvenimą taip, kaip tuo metu maniau yra teisinga... Visi užaugame su traumomis. Nėra čia ko gailėtis. Kadangi nesigailiu savo veiksmų, kažkaip nesąžininga būtų kaltinti kitus dėl jų tuometinių veiksmų.

Aistė

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą