reklama

2016 m. liepos 7 d., ketvirtadienis

Žindymas, ramybės ir susikaupimo laikas




Pamenu, pirmomis dienomis žindant savo mažylę, stebėjau ją ir galvojau, koks tai keistas jausmas. Ne tiek keisti fiziniai pojūčiai, kiek psichologiniai. Sunku apibūdinti savijautą, tinkamiausias žodis, tikriausiai, tiesiog “keista”.
Įdomus faktas - žindymas reikalingas tiek kūdikiui, tiek pačiai mamai. Kūdikiui tai maistas, visos organizmui reikalingos medžiagos, apsauga nuo ligų. Kuo dažniau mama maitina savo naujagimį, tuo greičiau traukiasi jos ištampyta gimda, greičiau vyksta gijimo procesas, mažėja tikimybė susirgti pogimdyvine depresija.
Tiesa, pats žindymo procesas nėra jau toks paprastas, pradžioje maitinau mažylę nelabai teisingai. Buvau girdėjusi apie tai, kad žindant turi būti patogu mamai, žinojau, kad žindyt galima gulint, sėdint. Ligoninėje man priminė dar ir tai, jog stuburas turi būti tiesus, o pečiai atpalaiduoti. Taip pieno tekėjimas geresnis. Buvo sudėtinga tai įgyvendinti, kai dar jaučiamas diskomfortas, viena ranka laikant krūtį, kad nosytės neužspaustų, kita ranka krutinant vaiką, kad neužmigtų. Laikui bėgant, rodos, išmokau.
Trečiąją Alizos gyvenimo dieną, prieš pat paliekant gimdymo namus, pajutau kaip pradėjo kaisti ir kietėti mano krūtinė. Iš ties pasimečiau, maniau, kad kažkas negerai. Tačiau, google visagalis, greit išsiaiškinau, kad tai normalu, kad tai laikina. Taip pradeda vietoje priešpienio gamintis pienas. Kad jausti mažiau diskomforto, tereikia dažniau maitinti savo mažylę masažuojant sukietėjusias krūties vietas. Vėl gi, žindymas padeda mamai išvengti didesnio diskomforto. Su nepatogumais susidorojau dienos bėgyje, nors, pagal teoriją, normalu, kad jie gali užsitęsti iki penkių dienų.
Nuo pirmų dienų su savo mažyle, dažniausiai sulaukiu dviejų klausimų. Vienas jų yra “Ar dukrytė leidžia man pamiegoti”?, o kitas “Ar užtenka pieno?”. Į pirmą klausimą, galiu atsakyti, kad pailsiu tiek kiek ir bet kada iki jai atsirandant mūsų gyvenime. Keltis naktį tikrai ne problema, nevargina. Juk pamaitinus, pakeitus sauskelnes, galima keliauti atgal į lovą. Ne visada net pilnai įšsibudinu.
Sulaukti antro klausimo labai keista, kai pienas jau nuo trečios Alizos gyvenimo dienos, tiesiogine to žodžio prasme, fontanais veržiasi iš krūtinės. Pirmą kartą pamačius tokį vaizdelį net juokas suėmė. Tik pradėjus mūsų mažylei niurzgėjimu demonstruoti savo alkį, dažniausia iš kart pradedu jausti ir nežymų tempimą spenelių srityje. Tai reiškia, kad pienas pats veržiasi lauk. Įklotėliai į liemenėlę yra tikras išsigelbėjimas, be jų visa krūtinė šlapia ir viskas kas po ja (pilvas, keliai, patalynė... ). Maitinant iš vienos krūties, pienas visada teka ir iš kitos. Keistas šis biologinis procesas.
Laikui bėgant, kai išmokau tinkamai žindyti, šis procesas man tapo kaip meditacija. Ramybės ir susikaupimo laikas, kai galiu tiesiog žiūrėti pro langą į medžių viršūnes ir apie nieką negalvoti. Žindymo metu, kiekvieną kartą, pasijuntu vis artimesnė su savo dukryte. Vis labiau jaučiuosi mama. Skaitant ankstesnius mano straipsnius, galima buvo pagalvoti, kad kažkas negerai su mano suvokimu. Pagaliau suvokiu, kad tai tikrai vyksta! Aš mama ne tik pagal apibrėžimą, bet ir širdyje.

Aistė

2 komentarai:

  1. Labai ačiū kad dalinatės savo pasakojimais:) Gražaus augimo:) lauksiu Jūsų įrašų..:)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū už gražų palinkėjimą. Ačiū, kad skaitote :) Man labai trūko tokių istorijų, todėl labai norisi pasidalinti savąja :)

    AtsakytiPanaikinti