Nepaisant to, kad žinojau jog bet kurią akimirką galiu
keliauti gimdyti, išaušus lemtingai valandai, tai atrodė netikėta. Birželio 4
dieną, aštuonios vakaro, prasidėjo sąrėmiai. Pradžioje nesupratau tikri jie ar paruošiamieji,
nes buvau skaičiusi, kad pirmą kartą gimdant, į ligoninę reikia keliauti kai
sąrėmiai pradeda kartotis kas keturias minutes. Dalį “... kai … pradeda …” aš
supratau taip, kad prieš tai jie turi jaustis ir po truputį dažnėti. O man jie,
kai tik prasidėjo, iškart kartojosi kas 2-4 minutes. Nors, gerai pagalvojus,
kažkoks kitoks gimdos aktyvumas prasidėjo jau prieš tai buvusią naktį ir dieną
karts nuo karto taip lengvai bet neįprastai patempdavo pilvo apačią… Panašu,
kad tądien, nekantraujantiems sužinoti “Ar jau?” apsimelavau sakydama, kad
gimdymas nė neprasidėjo.
Palaukusi pusantros valandos, kad įsitikinti jog sąrėmiai
nesiliauja, paprašiau, kad vyras nuvežtu mane į gimdymo namus. Vadovavausi per
paskaitas pateiktu patarimu, kad geriau nuvažiuoti pasitikrinti, nei rizikuoti
delsiant. Nuvykę sulaukėm daktarės patvirtinimo, kad taip, tai tikrai vyksta.
Gimdos kaklelis jau buvo atsivėręs šešis centimetrus iš dešimties. Mus palydėjo
į gimdyklą, kur laukė pats smagumas.
Gimdymo palatoje laikas prabėgo nepastebimai. Pora valandų,
su ilgoka pertrauka tarp jų, praleidau paveikta nuskausminamųjų. Manau, kad man
pavyko net nusnausti, jaučiausi be galo pavargusi. Kitu laiku vaikštinėjau,
išbandžiau kamuolį, o kiek laiko truko pati kulminacija nė nežinau, laiko
nesekiau. Keturios valandos po atvykimo į ligoninę, tai yra birželio 5 dieną 1
valanda 55 minutės nakties, man ant krūtinės paguldė mūsų dukrytę. Neužliejo
manęs jokios emocijos, akimirksniu nepasijutau mama, kilo tik viena mintis -
“Čia ji?”. Na gerai, dvi, dar svarsčiau ar ji graži… Vaikas kaip vaikas.
Viskas praėjo tikrai sklandžiai, greitai, be jokių
komplikacijų. Gimdymas malonesnis (jei taip galima įvardinti) nei tikėjausi -
ne toks baisus, ne toks skausmingas, kaip įsivaizdavau klausydama kitų mamų
patirčių. Tikriausiai mano vaizduotė be galo laki. Tiesa, teko kirpti,
kad mergina galėtų išlįsti, tačiau net ir tai nebuvo taip nemalonu ir
skausminga, kaip buvau nusiteikusi. Keista, nes visos mamos sakė, kad buvo
žymiai skausmingiau nei tikėjosi. Gal man buvo lengviau, nes nekėliau šiam
procesui jokių lūkesčių, nė nebandžiau įsivaizduoti, kaip viskas vyks?
Prie “malonaus” proceso labai prisidėjo ir personalas.
Darbuotojos buvo be galo malonios ir labai rūpestingos. Gal net šiek tiek
perdėtai... Bet geriau jau taip, nei nepagrįstos neigiamos emocijos gimdymo
metu. Gimdyti nesimokiau, to dažnai daryti neketinu, tad pilnai atsidaviau į
akušerės ir daktarės rankas. Jos mane nuolatos informavo apie tai kas vyksta,
kas bus toliau, kaip man elgtis, ką jos darys. Kai jau buvau pasiruošusi pačiam
gimdymui, skausmas taip pat pasiekė savo viršūnę. Kažkur skaičiau, kad moterys,
gimdymo metu, nesąmoningai pradeda rėkti, nusprendžiau pabandyti ir aš, tiesa -
sąmoningai. Akušerė pasakė, kad rėkimas nepadės, geriau tiesiog kvėpuoti. Taip
ir padariau. Buvau išgirta už puikų bendradarbiavimą, galima buvo pamanyti, kad
esu profesionali gimdyvė.
Labai džiaugiuosi, kad viena didžiausių baimių, jog gimdyti
padės ginekologas vyras, nepasiteisino. Vienintelis vyras palatoje buvo būsimas tėvelis,
kuris, su pertraukomis nemaloniausių procedūrų metu, kartu praleido daugiau
laiko nei planuota. Dėmesį, nuo procedūrų po gimdymo, atitraukiau stebėdama
kaip jis rankose laiko savo dukrytę. Buvo šalia per pirmą maitinimą ir išvyko
namo, kai apie ketvirtą ryto mūsų mažylė iškeliavo į naujagimių skyrių, o aš
buvau perkelta į pogimdyvinę palatą. Panašu, kad aš jau tikrų tikriausia mama.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą