reklama

2016 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Paskutinės laukimo dienos



Paskutinėmis nėštumo savaitėmis supratau, kad visos tos istorijos, apie nėštumo ypatybes, yra kokių trijų mėnesių santrauka. Pora mėnesių iš pirmojo trimestro ir apie mėnesį iš paskutiniojo. Sukilusios emocijos išvydus teigiamą nėštumo testą, naujienų dalinimasis, pykinimas pirmojo trimestro metu. Pakitusi eisena, nepatogumas pasikeitus svorio centrui, dažnas lakstymas į tualetą, nepaaiškinama nemiga paskutinį mėnesį…
Likę šeši mėnesiai niekuo neišsiskyrė nuo gyvenimo nesilaukiant. Tikriausiai kiekvienai skirtingai. Man tikrai pasisekė, nėštumas buvo lengvas. O gal per daug iš jo tikėjausi? Gal per daug hiperbolizavau jau tai patyrusių moterų istorijas? Gal dėl to viskas atrodo taip paprasta? Tikrai nesiskundžiu, tikriausiai net per daug giriuosi, bet aš, tiesiog, turiu pasidalinti geromis emocijomis!
Po to, kai teko apsilankyti ligoninėje dėl įtarimo jog prasidėjo priešlaikinis gimdymas, prasidėjo tikrasis nėštumo pabaigos laukimas. Kadangi buvo rekomenduotas tausojantis rėžimas, daug laiko praleidau namuose. Kartais išeidavau trumpai pasivaikščioti netoli namų. Kažkur toliau keliavau tik lydima vyro, nes pati vairuoti vengiau.
Vairuoti vengiau, nes nė neįsivaizdavau, koks tai yra sąrėmių jausmas, kaip staigiai prasideda, kaip stipriai skauda. Nenorėjau rizikuoti vairuodama išsigąsti ar susirietus iš skausmo paleisti vairą. To pasekoje, nebelaksčiau susitikti su draugais, džiaugiausi dažniau sulaukusi svečių. Kažkodėl buvo užliejęs jausmas, kad juos matau paskutinį kartą, lyg gimus vaikui taip daugiau nebus… Skubėjau dar bent kartą susitikti su visais artimiausiais žmonėmis, pabendrauti, tiesiog pabūti, nors ir žinojau, kad tai tikrai ne viskas.
Po to, kai kino teatre pajutau didžiulį palengvėjimą, jog filmo metu nepagimdžiau, supratau, kad papildomos veiklos už namų ribų, kol kas, man užtenka. Kad ir kaip tai juokingai skambėtų, paskutinę savaitę, pagrinde tiesiog sėdėjau ant sofos prieš ventiliatorių, buvo labai karšta, ir nieko neveikiau. Muzika, filmai mažame kompiuterio ekrane jau atsibodę. Knygų nesu linkusi skaityti. Namų ruošoje likę tik tai, kas man buvo per sudėtinga. Net rašyti nekilo rankos. Tad, tiesiog sėdėjau, žiūrėjau į ventiliatorių, ir... nė negaliu, teigti, kad laukiau.
Tiesą pasakius, paskutinę savaitę, aš iš tikro tiesiog ilsėjausi. Nors šiek tiek graužė sąžinė, kad šitaip švaistau laiką, tiesiog, buvau čia ir dabar. Net, kad ir kaip būtų keista, minčių galvoje sumažėjo… 
Tyla prieš audrą?

Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą