2016 m. birželio 18 d., šeštadienis

Trys dienos ligoninėje. Pirmoji para




Atvykus į pogimdyvinę palatą greitai likau viena. Vyras, kartu su manimi nemiegojęs visą naktį, išvyko ilsėtis į namus. Nusprendėme, kad neverta mokėti 30 eurų parai, kad jis galėtų pasilikti kartu. Už lango jau buvo šviesu, miegas neėmė visai, be to, nekantriai laukiau, kada vėl susitiksiu su mūsų dukryte.
Maniau, kad bet kurią akimirką sulauksiu savo vaiko, tačiau spėjau ir valandėlę nusnūsti, ir jau pradėti nerimauti, nors ne viena dalinosi, kad užtruko kol vaikutis atkeliavo į pogimdyvinę palatą. Kai, pagaliau, vaiką atvežė pas mane, seselė, atvežusi vaiką, kartu pateikė ir daug įvairios informacijos. Papasakojo kokia daktarų vizitacijos tvarka, paaiškino kur kreiptis dėl iškilusių problemų. Jaučiausi viską išgirdus ir užfiksavus, juk net paprašiau pakartoti, ko nesupratau. Tačiau daug kas išgaravo vos seselė paliko, dabar jau mūsų palatą.
Ir štai, su mažąja likome dviese. Antras maitinimas praėjo sklandžiai (vėliau išsiaiškinau, kad gulėjau neteisingai), be jokios išorinės pagalbos. Mergytė čepsėjo, pati prašė valgyti, valgė pakankamai godžiai. Maniau taip bus ir toliau. Dar, vizituojanti daktarė, sakiusi, kad vaiką reikia maitinti kas dvi valandas, paminėjo ir tai, kad šiandien kaip jau gausis taip… Pasirodo, kad tai tikrai nereiškia jog, jei vaikas net ir nuogai išrengtas nevalgo, versti nebūtina.
Pirmoji naujai keptos mamos klaida - nesugebėjimas pilnai išbudinti savo dukrytės, kuri pirmą dieną, galima sakyti, daugiau nieko nedarė tik miegojo. Klaida sėkmingai ištaisyta (o gal labiau užglaistyta) vakarinės vizitacijos metu, tačiau pasekmės pasijuto naktį, kai mažoji mergina pati kas valandą prašėsi maitinama.
Nepaisant vienos didelės klaidos su vaikučio maitinimu, visa kita sekėsi gana sklandžiai. Kūdikio laikymas, pirmi sauskelnių keitimai, apiprausimas po kranu. Prisiminus, kad dar neseniai bijojau tokį gležną naujagimį paimti į rankas, šią dieną jaučiausi kaip tai dariusi visą savo gyvenimą. Aplankytos paskaitos tikrai suteikė daug pasitikėjimo savimi. Jo nesusilpnino net ir jaučiamas skausmas bei didžiulis diskomfortas vaikštant.
Visi, mane supantys žmonės, nekantriai laukė naujienų apie vaiko gimimą. Aš nenorėdama per didelio žinučių ir, tuo labiau, klausimų antplūdžio, apie tai pranešiau palaipsniui, su pertraukomis, pirmiausia gimtosios šeimos nariams, tada artimiausiems draugams. Pranešinėjau kiekvienam asmeniškai, dar, nors ir nekantravau, bet nenorėjau jokio dėmesio viešoje erdvėje. Žinojau, kad per daug dėmesio pirmomis dienomis nėra labai gerai.
Šią dieną jau sulaukiau ir pirmųjų lankytojų - mamos bei leidau vyrui pasirodyti dukrytę saviškiams. Suvokiau, kad labai svarbu jog pirmomis dienomis lankytojai neužsibūtų ir lankytų tik patys artimiausi (artimi gimdyvei), prieš kuriuos nejaučiamas diskomfortas, nes, bent jau aš, po gimdymo tikrai nesijaučiau labai estetiškai, kad pasirodyti man svetimiems… Nepatogiai išlaukiau, kol vyro svečiai iškeliaus. Smagu, kad supratingi ir neužsibuvo.
Pirmoji diena praėjo labai greitai.

Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą