2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Kelionė per kalnus link Juodosios ir Adrijos jūrų. 1, 2 ir 3 diena. Rumunija, Bulgarija


Kelionė automobiliu per Rumuniją į Bulgariją, per Serbiją į Kroatiją, Slovėniją.
2015 m. rugpjūčio 8-22 d.

Kai ilgiau užsisėdžiu namie, ima graužti toks vidinis, įkyrus, paširdžius duriantis kirminas. Negaliu jo nei saldainiu, nei ledais, nei kokiais kepsniais „užkišti“, mažai padeda ir gera knyga ar rankdarbis, pasikapstymas lysvėje... Gerai, kad jis ne mane vieną terorizuoja – vyrą taip pat. Išsigelbėjimas – laisvo laiko paieška ir planavimas... kelionės. Šįmet norėjosi išvysti Juodąją jūrą, dar kartą aplankyti Adrijos. Tad numatomos šalys, kuriose bus lankomas vienas ar kitas objektas: Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Slovėnija.
Iš anksto užsisakome viešbučius, vyras susirašo kelionės koordinates, paieško, jo galva, geriausių kelių ir ankstų šeštadienio rytą sėdame į savo kelionių laivą, kurio pradinė kryptis – Juodoji jūra. Vaikai pasiima knygų, žurnaliukų, rašymo ir piešimo priemonių... Mes supakuojame lagaminus, kuriuose tik būtiniausi daiktai, medikamentai.

1 diena (2015-08-08)
Susikrovę daiktus į kelią išjudėjome 5.30. Turėjome pervažiuoti praktiškai visą Lenkiją ir atsidurti visai netoli Slovakijos sienos, Bialka Tatrzanska miestelyje Lenkijoje. Pravažiuojame pro Krokuvą, pasidžiaugiame Vavelio kalva, pamatome ir dviratininkų lenktynes. Nakvynės taške atsidūriame 18.30. Karštis visą dieną buvo virš 35 laipsnių. Gerai, kad mašinoje vėsu.


Tiesa, naktis man buvo... kaip čia pasakius... įdomi. Iš vakaro mano tikslas buvo sėsti ir aprašyti buvusią dieną. Taip ir padariau: prisėdau darbuotis, pradėjau rašyti, mintys toli nuo realaus laiko... Vyras ramiai klusteli – ar girdžiu sirenas... Taip, pro pravirą langą, nors toli, bet aiškiai išgirstu pavojaus sirenas. Tris kartus nervus dirginantis kauksmas ne tik girdisi, bet ir atsimušęs į kalnus sukraupėja. Keli vietiniai išeina į lauką paklausyti, bet neužilgo išsiskirsto... Atsidarau Lenkijos internetinį puslapį – paskutinė informacija tik apie mūsų Krokuvoje matytas lenktynes... Susirandu ir pavojaus signalų reikšmes, ką kiek reiškia... Kol knisuosi virtualioje erdvėje – visi užmiega. Vyras net garsiai ima knarkt. O man nė minties apie miegą. Ausys pasidarė kaip zuikio, akys kaip pelėdos... Ir pasiutimas, kurių galų reikėjo man sakyti apie tas sirenas? Rašydama būčiau net negirdėjusi. Žodžiu, nei rašyt minčių kilo, nei pamiegojau. Kurių galų po vidurnakčio tos sirenos buvo įjungtos, taip ir likom nesužinoję.

2 diena (2015-08-09)
Rytas prasideda gan normaliai, akys stačios, bet svarbu, kad saulė šviečia, kvėpuot galime, stogas virš galvos sveikas, visi išsimiegoję, o aš pati kalta, kad turiu lakią fantaziją...
Pajudam link Rumunijos. Kertam Slovakiją, kurioje užsukame į parduotuvę papildyti kelionės maisto atsargas. Kainos nesikandžioja. Tiesa, perkame kelių vinjetę mėnesiui (10 d. netinka, nes mūsų kelionė užtrunka 14d., o grįžti žadame būtent per Slovakiją. Beje, tas pats numatoma ir su Vengrija) – 14 eurų.
Pravažiuojame Vengriją (kelių vinjetė mėnesiui 20 eurų, nors internete informacija, kad 15... apgavo? Nesupaisysi, nors klausėm ir kodėl tokia kaina...). Vengrijos laukuose daugiausia saulėgrąžos. Gražu akiai.
Kertame Rumunijos sieną. Už kelius susimokame 3 eurus. Po kokių 25 km supratome, kodėl tik tiek.


Virš 200 km važiavome remontuojamais keliais. Šviesoforai kas kelis kilometrus, kelias, kad ir naujas keliose vietose, bet jau su duobėm. Ten, kur gali prasilenkti mašinos – vienpusis eismas, reguliuojamas šviesoforo, o kur tikrai sunku – gali važiuoti visi... Žodžiu, vietoj poros valandų važiavome virš 6... Dėkui Dievui, paspaudė man kažkas ramumo mygtuką, tai besierzinančius nuteikinėjau teigiamai, kad tai ne pasaulio pabaiga, kad nešalta, kad uodai nepuola, kad galima pasmalsauti šalikelėje gyvenančių žmonių kasdienybe, pasidomėti, ką pardavinėja (o pardavinėja tai baltą skaidrų skystį buteliuose... ), kad ne be prasmės pardavinėja, o nervams nuraminti... Žodžiu – ta kelio atkarpa, o ji buvo didžioji, baisi. Kelis kartus manėme, kad dujų išmetimo vamzdžiui atėjo paskutinioji... Kai atvažiavome iki viešbučio Sibiu mieste, atsikvėpėme. 
Tikrai rekomenduoju šį viešbutį, jei norisi išsimiegot ramiai ir papusryčiaut prie švediško stalo. Pasirinkimas normalus, aptarnavimas geras – stovi žmogus, visad pasiruošęs padėti. Dar didelis pliusas – automobilių stovėjimo aikštelė. 
Kas pasirodė „įdomu" be remontuojamo kelio? Ogi tai, kad rumunų daugelio kiemo vartai aukšti ir geležiniai... Bet prie dažno namo gatvėj yra suoliukas... Matėme ne vieną sėdintį ir besišnekučiuojantį: jauną ir seną...



3 diena (2015-08-10)
Puikūs pusryčiai su šauniu rumuno dėmesiu prie švediško stalo įkvėpė tolimesniems potyriams – važiavimui per Rumunijos „karo" kelią, laikomą vienu aukščiausiu ir Rumunijoje pavojingiausiu keliu per Karpatų kalnus. Transfegerešanas (sudaryta iš žodžių trans – per, ir Fagaras– Karpatų dalis) kerta aukščiausią Rumunijos kalnų masyvą Fegerašo kalnus. 
Tik privažiavus prie kalnų akys iškart atsigauna: žali kalnai, vingiuotas keliukas, vienas kitas šaltinėlis, prasimušantis pro kalnus, saulės spinduliai, krentantys pro eglių tarpus... Kylant aukštyn – dar gražiau – matosi krentantis krioklys, visas vingiuotas kelias, kuriuo kylame aukštyn. Maždaug 90 km ruože vidutinis automobilių greitis siekia apie 40 km/h, nes kelias tikrai vingiuotas. Žmonės, daugiausia patys rumunai, sustoję pusryčiauja, ilsisi, matosi, jog kai kas ir nakvojęs kalnuose, nes palapinės, stalai, kėdės prie jų. Aukštis nemažas, todėl, kai vyras ant briaunos gan greit važiuodamas sustabdo automobilį, kad nusifotografuotume, mašinoje pasigirsta darnūs balsai (na, apsimeskime, kad vienu metu užsimanėme padainuoti, kurio priedainis skambėtų maždaug taip: aaaaaaaaaaaaaa!..), bet reginys vertas adrenalino.





Įsiamžinę važiuojame toliau, perkopiame į kitą kalnų pusę, kuri ne tokia įspūdinga savo žaluma, bet įdomi tuo, kad pamatome avis, kurios taip laisvai ganosi kalnuose, kad iškart imi galvoti, kaip jos ten vaikšto ir nenukrenta. Mažasis apie jas mestelėjo, jog jos panašios į žirniukus. Ir išties, atrodo, kad ant kalno jų pilna primėtyta. Beje, jau Vengrijoje pastebėjome, jog gyvulius gano žmogus - skerdžius. Tas pat ir Rumunijoje, Serbijoje, matėme ir Kroatijoje.


Galų gale, privažiuojame ir didžiąją užtvanką. Jausmas nepakartojamas, kai žiūri žemyn – aukštis, didumas... net galva svaigsta. Didingas statinys, nieko nepasakysi.




Visas šis kelias buvo atsvara buvusiai dienai, kai Rumunijos remontuojami keliai buvo išspaudę paskutinius kantrybės lašus.
Vyras pasirinko kirsti Rumunijos-Bulgarijos sieną tiltu tarp Giurgiu (Rumunija) ir Ruse (Bulgarija) per Dunojų. Rumunijoje už tilto pervažiavimą sumokėjome 3 eurus. Jis taip pat remontuojamas...



Bulgarijoje atsikvėpėme. Už kelius 7 dienom sumokame 6 eurus.  Keliai geri, pakeliui arbūzais, vaisiais prekiauja (čia ir kainos geresnės nei didesniame mieste)... Gera buvo pasiekti jau poilsio vietą Saulėtame krante. 
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą