Kelionė automobiliu per
Rumuniją į Bulgariją, per Serbiją į Kroatiją, Slovėniją.
2015 m. rugpjūčio 8-22 d.
Kai ilgiau užsisėdžiu
namie, ima graužti toks vidinis, įkyrus, paširdžius duriantis kirminas. Negaliu
jo nei saldainiu, nei ledais, nei kokiais kepsniais „užkišti“, mažai padeda ir
gera knyga ar rankdarbis, pasikapstymas lysvėje... Gerai, kad jis ne mane vieną
terorizuoja – vyrą taip pat. Išsigelbėjimas – laisvo laiko paieška ir
planavimas... kelionės. Šįmet norėjosi išvysti Juodąją jūrą, dar kartą aplankyti
Adrijos. Tad numatomos šalys, kuriose bus lankomas vienas ar kitas objektas:
Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Slovėnija.
Iš anksto užsisakome
viešbučius, vyras susirašo kelionės koordinates, paieško, jo galva, geriausių
kelių ir ankstų šeštadienio rytą sėdame į savo kelionių laivą, kurio pradinė
kryptis – Juodoji jūra. Vaikai pasiima knygų, žurnaliukų, rašymo ir piešimo
priemonių... Mes supakuojame lagaminus, kuriuose tik būtiniausi daiktai, medikamentai.
1 diena (2015-08-08)
Susikrovę daiktus į kelią
išjudėjome 5.30. Turėjome pervažiuoti praktiškai visą Lenkiją ir atsidurti
visai netoli Slovakijos sienos, Bialka Tatrzanska miestelyje Lenkijoje.
Pravažiuojame pro Krokuvą, pasidžiaugiame Vavelio kalva, pamatome ir
dviratininkų lenktynes. Nakvynės taške atsidūriame 18.30. Karštis visą dieną
buvo virš 35 laipsnių. Gerai, kad mašinoje vėsu.
Tiesa, naktis man buvo...
kaip čia pasakius... įdomi. Iš vakaro mano tikslas buvo sėsti ir aprašyti
buvusią dieną. Taip ir padariau: prisėdau darbuotis, pradėjau rašyti, mintys
toli nuo realaus laiko... Vyras ramiai klusteli – ar girdžiu sirenas... Taip,
pro pravirą langą, nors toli, bet aiškiai išgirstu pavojaus sirenas. Tris
kartus nervus dirginantis kauksmas ne tik girdisi, bet ir atsimušęs į kalnus
sukraupėja. Keli vietiniai išeina į lauką paklausyti, bet neužilgo
išsiskirsto... Atsidarau Lenkijos internetinį puslapį – paskutinė informacija
tik apie mūsų Krokuvoje matytas lenktynes... Susirandu ir pavojaus signalų
reikšmes, ką kiek reiškia... Kol knisuosi virtualioje erdvėje – visi užmiega.
Vyras net garsiai ima knarkt. O man nė minties apie miegą. Ausys pasidarė kaip
zuikio, akys kaip pelėdos... Ir pasiutimas, kurių galų reikėjo man sakyti apie
tas sirenas? Rašydama būčiau net negirdėjusi. Žodžiu, nei rašyt minčių kilo,
nei pamiegojau. Kurių galų po vidurnakčio tos sirenos buvo įjungtos, taip ir
likom nesužinoję.
2 diena (2015-08-09)
Rytas prasideda gan
normaliai, akys stačios, bet svarbu, kad saulė šviečia, kvėpuot galime, stogas
virš galvos sveikas, visi išsimiegoję, o aš pati kalta, kad turiu lakią
fantaziją...
Pajudam link Rumunijos.
Kertam Slovakiją, kurioje užsukame į parduotuvę papildyti kelionės maisto
atsargas. Kainos nesikandžioja. Tiesa, perkame kelių vinjetę mėnesiui (10 d.
netinka, nes mūsų kelionė užtrunka 14d., o grįžti žadame būtent per Slovakiją.
Beje, tas pats numatoma ir su Vengrija) – 14 eurų.
Pravažiuojame Vengriją
(kelių vinjetė mėnesiui 20 eurų, nors internete informacija, kad 15... apgavo?
Nesupaisysi, nors klausėm ir kodėl tokia kaina...). Vengrijos laukuose
daugiausia saulėgrąžos. Gražu akiai.
Kertame Rumunijos sieną.
Už kelius susimokame 3 eurus. Po kokių 25 km supratome, kodėl tik tiek.
Virš 200 km važiavome
remontuojamais keliais. Šviesoforai kas kelis kilometrus, kelias, kad ir naujas
keliose vietose, bet jau su duobėm. Ten, kur gali prasilenkti mašinos –
vienpusis eismas, reguliuojamas šviesoforo, o kur tikrai sunku – gali važiuoti
visi... Žodžiu, vietoj poros valandų važiavome virš 6... Dėkui Dievui, paspaudė
man kažkas ramumo mygtuką, tai besierzinančius nuteikinėjau teigiamai, kad tai
ne pasaulio pabaiga, kad nešalta, kad uodai nepuola, kad galima pasmalsauti
šalikelėje gyvenančių žmonių kasdienybe, pasidomėti, ką pardavinėja (o
pardavinėja tai baltą skaidrų skystį buteliuose... ), kad ne be prasmės
pardavinėja, o nervams nuraminti... Žodžiu – ta kelio atkarpa, o ji buvo
didžioji, baisi. Kelis kartus manėme, kad dujų išmetimo vamzdžiui atėjo
paskutinioji... Kai atvažiavome iki viešbučio
Sibiu mieste, atsikvėpėme.
Tikrai rekomenduoju šį
viešbutį, jei norisi išsimiegot ramiai ir papusryčiaut prie švediško stalo.
Pasirinkimas normalus, aptarnavimas geras – stovi žmogus, visad pasiruošęs
padėti. Dar didelis pliusas – automobilių stovėjimo aikštelė.
Kas pasirodė „įdomu"
be remontuojamo kelio? Ogi tai, kad rumunų daugelio kiemo vartai aukšti ir
geležiniai... Bet prie dažno namo gatvėj yra suoliukas... Matėme ne vieną
sėdintį ir besišnekučiuojantį: jauną ir seną...
3 diena (2015-08-10)
Puikūs pusryčiai su
šauniu rumuno dėmesiu prie švediško stalo įkvėpė tolimesniems potyriams –
važiavimui per Rumunijos „karo" kelią, laikomą vienu aukščiausiu ir
Rumunijoje pavojingiausiu keliu per Karpatų kalnus. Transfegerešanas (sudaryta
iš žodžių trans – per, ir Fagaras– Karpatų dalis) kerta
aukščiausią Rumunijos kalnų masyvą Fegerašo kalnus.
Tik privažiavus prie
kalnų akys iškart atsigauna: žali kalnai, vingiuotas keliukas, vienas kitas
šaltinėlis, prasimušantis pro kalnus, saulės spinduliai, krentantys pro eglių
tarpus... Kylant aukštyn – dar gražiau – matosi krentantis krioklys, visas
vingiuotas kelias, kuriuo kylame aukštyn. Maždaug 90 km ruože vidutinis
automobilių greitis siekia apie 40 km/h, nes kelias tikrai vingiuotas. Žmonės,
daugiausia patys rumunai, sustoję pusryčiauja, ilsisi, matosi, jog kai kas ir
nakvojęs kalnuose, nes palapinės, stalai, kėdės prie jų. Aukštis nemažas,
todėl, kai vyras ant briaunos gan greit važiuodamas sustabdo automobilį, kad
nusifotografuotume, mašinoje pasigirsta darnūs balsai (na, apsimeskime, kad
vienu metu užsimanėme padainuoti, kurio priedainis skambėtų maždaug taip:
aaaaaaaaaaaaaa!..), bet reginys vertas adrenalino.
Įsiamžinę važiuojame
toliau, perkopiame į kitą kalnų pusę, kuri ne tokia įspūdinga savo žaluma, bet
įdomi tuo, kad pamatome avis, kurios taip laisvai ganosi kalnuose, kad iškart
imi galvoti, kaip jos ten vaikšto ir nenukrenta. Mažasis apie jas mestelėjo, jog
jos panašios į žirniukus. Ir išties, atrodo, kad ant kalno jų pilna primėtyta.
Beje, jau Vengrijoje pastebėjome, jog gyvulius gano žmogus - skerdžius. Tas pat
ir Rumunijoje, Serbijoje, matėme ir Kroatijoje.
Galų gale, privažiuojame
ir didžiąją užtvanką. Jausmas nepakartojamas, kai žiūri žemyn – aukštis,
didumas... net galva svaigsta. Didingas statinys, nieko nepasakysi.
Visas šis kelias buvo
atsvara buvusiai dienai, kai Rumunijos remontuojami keliai buvo išspaudę
paskutinius kantrybės lašus.
Vyras pasirinko kirsti
Rumunijos-Bulgarijos sieną tiltu tarp Giurgiu (Rumunija) ir Ruse (Bulgarija)
per Dunojų. Rumunijoje už tilto pervažiavimą sumokėjome 3 eurus. Jis taip pat
remontuojamas...
Bulgarijoje atsikvėpėme.
Už kelius 7 dienom sumokame 6 eurus. Keliai geri, pakeliui arbūzais,
vaisiais prekiauja (čia ir kainos geresnės nei didesniame mieste)... Gera buvo
pasiekti jau poilsio vietą Saulėtame
krante.
Mama Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą