2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Kelionė per kalnus link Juodosios ir Adrijos jūrų. 4 ir 5 diena. Bulgarija



4 diena (2015-08-11)
Bonifacijaus atostogos... Tikros, jo svajotos... Iki jūros keli metrai, nereikia neštis jokių rankinių, užtenka rankšluosčio... krantas nuožulnus, praktiškai smėliukas, vanduo švarus, kriauklės, akmenukai, jokių jūros ežių...

Vyras plūduriuoja ir net nerodo jokio noro išlipti iš vandens, vaikai turškiasi... Ramumas...
Deja, eilinį kartą suprantu, kad manęs ramumas „neveža“. Bent jau ilgai. Užtenka kokio... na, kokių 15 minučių. Po to pradedu „makaluotis“, ieškoti veiklos. Gerai, kad pakrantėje kriauklių sąnašų – ieškau kitoniškų, kad pakabint būtų galima, vadinasi, su skylute...
Pradžiai ir visiems lietuvaičiams baltukams ilgai nevalia saulėje būti, tad vakarop išsiruošiame į miestą. Užsukame parduotuvėn – kainos panašios kaip Lietuvoje. Ieškau bulgariško: sūrio sirene, mėsos kebabtse, garash pyrago. Susikalbėti su pardavėjais rusų kalba jokių problemų. Vokiškai sunkiau, angliškai pusėtinai, bet... geriau rusiškai. Tikrai negaliu sakyti, kad visur, nes visur nebuvom, bet ten, kur lankėmės, net jaunimas mieliau kalbėjo rusiškai-bulgariškai, bet suprasti ėjo. Tad kulinarijos skyriuje išsirenkame kebabtse, keptą žuvį (prašau geriausios ir tikrai nenusiviliu), sirene, vyną, kitus reikalingus produktus (juk maistą gaminame patys savo virtuvėje) ir grįžtame į viešbutį prie jūros.
Poilsio diena. Tradiciška po aktyvaus keliavimo. Pavakarieniaujame, aptariame rytdienos planus ir...
Iki ryt.

5 diena (2015-08-12)

Atsikėlę ir papusryčiavę važiuojame į „Almenų mišką“, esantį netoli Varnos. Atvykstame vidurdienyje. Susimokėję už įėjimą (suaugusiam po 3 levus, vyresniajam 2, mažajam nereikėjo, nes dar neina į mokyklą), išklausę pasakojimo apie šią vietą ten dirbusio vyruko, pradėjome ieškoti apipasakotų akmenų.  Ieškoti tai ieškoti, bet karštis alinantis – supratau, kad į dykumą nenoriu. Kiek temperatūros buvo toje vietoje – tikrai nežinau, pagal savijautą – virš 40 laipsnių. Širdis kulnuose, veidas raudonuose... Žodžiu, 800 m ėjimas iki vieno paskutiniųjų objektų pasirodė sunkiai įveikiamas, juolab, kad smėlis po kojomis degino. Vyresnėlis, išgirdęs, kad ten yra energetinė vieta ir patariama vaikščioti basomis, nusiavė basutes, bet netruko nė kelių žingsnių paeiti, kaip basutės atsidūrė atgal ant kojų. Mažasis po apsilankymo pasakė, kad daugiau ten nenori... į klausimą, ar neįdomu, atsakė labai paprastai – karšta. Žodžiu, ten reikėtų važiuoti tada, kai dar vėsuma ir galima normaliai vaikščioti neieškant nors kiek šešėlio. 




Pats „Akmenų miškas“ – gan įdomus reiškinys. Vien tai, kad iki šiol tiksliai nėra žinoma, iš kur jis atsirado, spėjama, išdžiuvus jūrai. Yra tik vienas objektas, kuris sukurtas žmogaus – energetinis ratas – ratu išdėlioti akmenukai vietoje, kuri, pasak vieno mokslininko, turi labai didelę energetiką. Ten pasiūloma įlipti ir sugalvoti norą.



 Po to aplankome Aladža vienuolyną. Jis taip pat šalia Varnos, nuo prieš tai lankytos vietos tereikia pavažiuoti kelis kilometrus (įėjimas suaugusiam po 5 levus, vaikui iki 7 metų – 2 levai). Pradžioje apžiūrime ekspoziciją pastate, po to kylame į vienuolyno liekanas oloje. Minima, jog istorija siekia net V amžiaus laikus. Kad pamatytum erdves olose, reikia kopti metaliniais laiptukais, jų nedaug, gan patogūs, be to, neaukštai ir kopti.




Kai tai apžiūrime, einame link katakombų. Takas, kuriuo reiki iki jų nueiti – miško takelis, apie kurį turistams parašyta, jog geriau neiti, kai lyja ar šlapia, nes slidu. Išties palijus gali būti keblu juo eiti, nes takelis pilnas slidžių akmenukų, nemažai šakų. Tiesa, keliuko šonuose prie kelių medžių yra informacija, koks tai medis auga.


Pačios katakombos įspūdžio tikrai nepadarė. Pamatyti nelabai ką pamatėme – šiokį tokį įėjimą ir kelias nišeles, kurios grotuotos...


Pasukome atgal. Kelias netolimas, bet pradėjus perkūnui griaudėti pasidarė visai nejauku – nelabai jau norėjosi slidinėti takiuku. Gerai, kad grįžome nepradėjus lyti, nors pačio lietaus kaip pašventinimo gavome išvažiuodami iš Varnos – lietus vijosi ir vos vos pavijo. Gerai, kad po to apsigalvojo, ir lietaus iki savo gyvenamosios vietos neparvežėme. Tad tik grįžę sušlamštinome arbūzą, melioną (geriau pirkti pakeliui nei poilsinio miestelio centre, nes skiriasi kaina, pvz., kas pakelėj 50 bulgariškų centų, mieste 80 ir daugiau) ir iškeliavome tiesiai prie jūros. Vanduo šiltutėlis, nedidelės, bet smagios bangelės, besileidžianti saulė, paukščiukas, lesinėjantis pakrantėje... Gera. Mintyse, kol vaikai maudosi, dėliojasi buvę įvykiai... Diena buvo turininga.

Mama Laima

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą