2021 m. liepos 12 d., pirmadienis

Draugystė. Vieniems tai jausmas, man tai yra apibrėžimas

 


Kai esi vaikas, pavadinti kažką draugu yra ypatingai paprasta. Prieini, pradedi žaisti šalia ir vuolia - geriausi draugai. Be jokių kriterijų, be lūkesčių, be įsipareigojimų... Be baimių būti įskaudintam, išduotam, be baimės būti paliktam. Užtenka tiesiog malonių emocijų būnant kartu. Nesvarbu, kad dažniausiai draugystė trunka valandą, dieną, kelias... Mano penkiametė dukrytė kiekvieną dieną grįžus įvardija vis kitą tos dienos draugą. Net ir jos geriausias draugas, kai kuriomis dienomis būna draugas su kažkuo kitu, bet ne su ja.

Augdami santykiuose pradedame ieškoti prasmės. Darosi vis sunkiau naują žmogų pavadinti draugu, itin kvailai atrodo tie, kurie įvardija kitus draugais vos po vieno susitikimo. Suaugus, nebeužtenka tiesiog būti kartu čia ir dabar. 

Žvelgiant į mano praeitį, rodos, visada, buvo žmonių, su kuriais praleisdavau daugiau laiko nei su kitais, kuriuos įvardindavau geriausiais draugais. Man buvo gerai. Todėl, buvau itin šokiruota, kai vieną dieną, įpusėjus trečią dešimtmetį, vienu sunkiausiu mano gyvenimo periodu, suvokiau, kad esu visai viena. Pradėjus analizuoti savo ankstesnius santykius, suvokiau, kad visada bendraudavau su visais, bet, tuo pačiu, niekada niekam nepriklausiau. Atsiminiau, kiekvieną kartą, kai man teko stebėti, kaip mano geriausi draugai susiranda geresnių, o aš likdavau pamiršta už borto. Nekaltinu jų, akivaizdu, kad būtent aš nesugebėdavau suteikti žmonės to, ko jiems reikia iš draugo, kai tuo tarpu kitiems tokių problemų nekilo.

Dabar juokinga, kad tuo gyvenimo periodu buvau pradėjus atsiriboti nuo kiekvieno, kuris neatitiko mano tuometinio tikro draugo apibrėžimo. Kad ir kaip vaikiškai skambėtų, išmečiau visus Facebook draugus, pasilikdama tik tuos su kuriais bendravau gyvai. Kai Facebook pradėjo siūlyti draugus (tada tai darė kažkaip kitaip nei dabar), nusprendžiau, kad man visai jo nereikia. Pasikeičiau kontaktus, kad žmonės, kurie su manimi nekontaktuoja net ir neturėtų kaip. Man to reikėjo. Tuo pačiu į visas puses dalinausi savo atradimu, kad neturiu draugų, taip nustebindama ir įskaudindama ne vieną žmogų, kurie, vis dėl to, laikė mane drauge ir jautėsi mano draugais.

Nudegus su netikromis draugystėmis... Nors, ne. Sąžinė neleidžia jų vadinti netikromis. Jos buvo tikros. Tuo metu. Manau, teisingesnis išsireiškimas būtų, nudegus su sezoninėmis draugystėmis, skiriu labai daug laiko santykių analizei, taisyklių, ką reiškia būti tikru draugu kūrimui ir redagavimui.

Nežinau kaip kiti, bet aš draugiškus santykius palaikyti galiu tik su tuo žmogumi, kuris, nepaisant kitokio gyvenimo būdo ar požiūrio į gyvenimą, man leidžia būti savimi, leidžia keistis, siekti to, ko noriu būtent aš, nesprausdamas manęs į savo ar visuomenė sukurtus rėmus. Tikrai geri draugai komunikuoja efektyviai, t. y. diskutuoja, klausia, prašo, pasako savo nuomonę, nenutyli, nemeluoja. Tikras draugas neprivalo pritarti viskam, ką aš darau, tačiau turi gerbti mano pasirinkimus, turi palaikyti mane einant pasirinktu gyvenimo keliu, paskatinti, padėti atsikelti kai suklumpu, padrąsinti augimo procese. Paradoksalu, gal ir tu atkreipei dėmesį, bet taip elgiasi dažniau svetimi nei artimi. 

Po 25 metų trukusių tik sezoninių draugysčių (trukusių dažniausiai 9 mėnesius, daugiausiai metus, išimtiniais atvejais du... su keliais žmonėmis tos sezoninės draugystės kartojosi kas kelis metus), dabar gera su kai kuriais skaičiuoti šeštus ar septintus (nepertraukiamus) draugystės metus.

Nuo minėtos krizės iki dabar, man retai kada užtenka tiesiog malonios spontaniškos bendrystės. Mano visi santykiai nuolat analizuojami, nuolat vertinami. Man reikia nuolatinio patvirtinimo, kad mes tikrai draugai. Tiesa užtikrinimo neprašau, aš analizuoju ir vertinu kiekvieną kontaktą, kiekvieną pokalbį, kiekvieną žodį, kiekvieną reakciją... Skiriu daugybė energijos ir laiko buvimui drauge (visada atrodo per mažai). Nenoriu būt palikta ir pamiršta, nenoriu vieną dieną vėl susivokti, kad esu viena. Vienos rankos užtektų suskaičiuoti žmonėms, su kuriais jaučiuosi saugi, nes, su kitais, juk... bendraujam per retai, kalbamės ne taip atvirai, nepaliečiam gilesnių temų... Žodžiu, nesielgiam kaip turėtų elgtis tikri draugai.

 Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą