Diagnozė: Aleksitimija

 

Ar kada esi ieškojusi sau diagnozės internete? Nesvarbu, ar tai pagal fizinius ar pagal psichinius simptomus, tikriausiai esi. Tikrai ne vieną kartą girdėjau juokelį, kad pagal internete rastus rezultatus, žmogus jau turėtų būti miręs. Karts nuo karto, kai atrodo, kad su manimi tikrai kažkas negerai, pagooglinu ir aš...

Aleksitimija (anglų kalba - alexithymia), kažkur rašė, kad tai nėra liga, tai tik asmenybės bruožas. Tebūnie tai tik, galimai, mano asmenybės bruožas. Jei yra žodis apibūdinantis būseną, kurioje mano manymu esu, vadinasi tai natūralu. Taip? Tai reiškia, kad aš ne viena tokia ir pasidalinus savo mintimis neturėčiau likti visiškai nesuprasta. Taip? 

Aleksitimija, man artimi simptomai (šaltiniai čia ir čia):

• pyktis
• pasimetimas
• nesugebėjimas atpažinti ir apibūdinti savo jausmų ir emocijų
• nesugebėjimas susieti fizinių pojūčių su susijusiomis emocijomis
• nesugebėjimas atpažinti emocijas kituose ir į jas sureaguoti
• vaizduotės trūkumas
• logiškas ir griežtas mąstymo stilius, neatsižvelgiantis į emocijas
• prasti stresinių situacijų valdymo įgūdžiai
• mažiau altruistiška nei kiti
• atrodo tolima, griežta ir be humoro
• prastas pasitenkinimas gyvenimu
• nepatogumas
• tuštuma
• meilumo stoka
• panika

"Viskas skamba labai praktiškai" - draugė pakomentavo mano artimiausių kelių metų planus - "ar tu to tikrai nori?" - kilo klausimas. Mano atsakymas paprastas - nežinau. Gerai pagalvojus, aš nesu tikra, kad žinau, ką reiškia norėti. Pas mane labiau vyrauja "reikia". Didžiąją savo gyvenimo dalį plaukiau pasroviui. Gyvenau pagrinde taip, kad nejausti fizinio nepatogumo. Juk jei net fiziškai nepatogu, tikrai aišku, kad to nenoriu. Tiesa, tas nepatogumas retai kada buvo rodiklis atsisakyti. Dažnai nepatogiau buvo atsisakyti. O, kai pagaliau išmokau sakyti "NE", rodos ir gyvenimas prarado prasmę. Nuo to momento aš nieko nenoriu ir man nieko nereikia. Gal laikas vėl įprasminti savo gyvenimą, tik kitaip.

Kažkada maniau, kad mano emocijų paletė yra gana plati, juk verkiu kai liūdna, juokiuosi kai juokinga, jaučiu tuštumą krūtinėje, kai baisu ar neramu. Dažniausiai, kai jaučiuosi kalta, virpu ar tiesiog negaliu nustovėti vietoje, jei nekantrauju. Atradau aleksitimiją, kai googlinau, kodėl tuo metu jaučiausi tokia viskam apatiška, kodėl nejaučiu ilgesio, kodėl sutikusi man iš ties svarbius žmones jaučiuosi kaip viską automatiškai darantis robotas, kodėl vieninteliai žmonės kuriems natūralu pasakyti "myliu" yra mano vyras ir dukrytė, kodėl visi mano veiksmai kitų žmonių atžvilgiu yra - atsakomybė. 

Besigilindama išsiaiškinau, kad tai, ką jaučiu, yra tik fizinės reakcijos į tam tikras situacijas. Tai atrodo taip teisinga, nes, kad ir kas bevyktų su manimi fiziškai, viduje, rodos, visada tiesiog tuščia. Ko nejaučiu, tai yra tos emocijos kurios nekelia fizinių pojūčių. Anksčiau to nepastebėjau, matyt nesureikšminau. Emocijų įvardinimas visada buvo tik interpretacija atsižvelgiant į per gyvenimą surinktus faktus. 

Dažnai, įvardindama emocijas, sakau taip, kaip manau jog turėčiau jaustis arba taip, kaip manau, kad kitas žmogus norėtų jog jausčiausi, o ne dėl to, jog taip jaučiuosi. Skamba veidmainiškai? Manai, kad tokiu atveju mano žodžiai yra melas? Bet, jei meluočiau, tai tiesa būtų priešingi jausmai... O aš, manau, neturiu jokių. Apie tai kalbėdama jaučiu tuštumą krūtinėje ir nežinau ar tai kaltė, ar nerimas, ar baimė, ar kokia kita emocija apie kurią nė nepagalvoju. Atrodo neturiu jokių emocijų, nors, dažnai, automatiškai jas įvardinu, nė nesusimasčius, per daugelį metų išugdytas, nevalingas įprotis.

Žinau, kad kai kam iš šalies atrodau labai laiminga asmenybė. Dabar abejoju, kad sakydama jog esu laiminga tikrai tai turiu omenyje. Manau, man laimė - tai nepatogių fizinių jausmų nebūvimas. Kai esu laisva nuo primestų ar išsigalvotų atsakomybių, ribojimų, kai nereikia nerimauti, kad liksiu nesuprasta, kai nereikia skubėti. Matyt dėl to kalvų slėnio peizažas su puikia kompanija šalia, man teikia tiek pat laimės, kiek suorganizuota virtuvės spintelė namuose. Abiem atvejais galiu visiškai atsipalaiduoti, abiem atvejais žinau, kad esu priimama būtent tokia kokia esu, negalvoju apie tai, kas kelia nepatogius fizinius jausmus, o, tiesiog, mėgaujuosi vaizdu.

Aistė