Paskutinėmis nėštumo savaitėmis supratau, kad visos tos istorijos,
apie nėštumo ypatybes, yra kokių trijų mėnesių santrauka. Pora mėnesių iš
pirmojo trimestro ir apie mėnesį iš paskutiniojo. Sukilusios emocijos išvydus
teigiamą nėštumo testą, naujienų dalinimasis, pykinimas pirmojo trimestro metu.
Pakitusi eisena, nepatogumas pasikeitus svorio centrui, dažnas lakstymas į
tualetą, nepaaiškinama nemiga paskutinį mėnesį…
Likę šeši mėnesiai niekuo neišsiskyrė nuo gyvenimo nesilaukiant.
Tikriausiai kiekvienai skirtingai. Man tikrai pasisekė, nėštumas buvo lengvas.
O gal per daug iš jo tikėjausi? Gal per daug hiperbolizavau jau tai patyrusių
moterų istorijas? Gal dėl to viskas atrodo taip paprasta? Tikrai nesiskundžiu,
tikriausiai net per daug giriuosi, bet aš, tiesiog, turiu pasidalinti geromis
emocijomis!
Po to, kai teko apsilankyti ligoninėje dėl įtarimo jog prasidėjo
priešlaikinis gimdymas, prasidėjo tikrasis nėštumo pabaigos laukimas. Kadangi
buvo rekomenduotas tausojantis rėžimas, daug laiko praleidau namuose. Kartais
išeidavau trumpai pasivaikščioti netoli namų. Kažkur toliau keliavau tik lydima
vyro, nes pati vairuoti vengiau.
Vairuoti vengiau, nes nė neįsivaizdavau, koks tai yra sąrėmių
jausmas, kaip staigiai prasideda, kaip stipriai skauda. Nenorėjau rizikuoti
vairuodama išsigąsti ar susirietus iš skausmo paleisti vairą. To pasekoje,
nebelaksčiau susitikti su draugais, džiaugiausi dažniau sulaukusi svečių.
Kažkodėl buvo užliejęs jausmas, kad juos matau paskutinį kartą, lyg gimus
vaikui taip daugiau nebus… Skubėjau dar bent kartą susitikti su visais
artimiausiais žmonėmis, pabendrauti, tiesiog pabūti, nors ir žinojau, kad tai
tikrai ne viskas.
Po to, kai kino teatre pajutau didžiulį palengvėjimą, jog filmo
metu nepagimdžiau, supratau, kad papildomos veiklos už namų ribų, kol kas, man
užtenka. Kad ir kaip tai juokingai skambėtų, paskutinę savaitę, pagrinde
tiesiog sėdėjau ant sofos prieš ventiliatorių, buvo labai karšta, ir nieko
neveikiau. Muzika, filmai mažame kompiuterio ekrane jau atsibodę. Knygų nesu
linkusi skaityti. Namų ruošoje likę tik tai, kas man buvo per sudėtinga. Net
rašyti nekilo rankos. Tad, tiesiog sėdėjau, žiūrėjau į ventiliatorių, ir... nė
negaliu, teigti, kad laukiau.
Tiesą
pasakius, paskutinę savaitę, aš iš tikro tiesiog ilsėjausi. Nors šiek tiek graužė
sąžinė, kad šitaip švaistau laiką, tiesiog, buvau čia ir dabar. Net, kad ir
kaip būtų keista, minčių galvoje sumažėjo…
Tyla prieš audrą?
Tyla prieš audrą?
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą