2016 m. birželio 17 d., penktadienis

Gimdymas malonesnis nei tikėjausi




Nepaisant to, kad žinojau jog bet kurią akimirką galiu keliauti gimdyti, išaušus lemtingai valandai, tai atrodė netikėta. Birželio 4 dieną, aštuonios vakaro, prasidėjo sąrėmiai. Pradžioje nesupratau tikri jie ar paruošiamieji, nes buvau skaičiusi, kad pirmą kartą gimdant, į ligoninę reikia keliauti kai sąrėmiai pradeda kartotis kas keturias minutes. Dalį “... kai … pradeda …” aš supratau taip, kad prieš tai jie turi jaustis ir po truputį dažnėti. O man jie, kai tik prasidėjo, iškart kartojosi kas 2-4 minutes. Nors, gerai pagalvojus, kažkoks kitoks gimdos aktyvumas prasidėjo jau prieš tai buvusią naktį ir dieną karts nuo karto taip lengvai bet neįprastai patempdavo pilvo apačią… Panašu, kad tądien, nekantraujantiems sužinoti “Ar jau?” apsimelavau sakydama, kad gimdymas nė neprasidėjo.
Palaukusi pusantros valandos, kad įsitikinti jog sąrėmiai nesiliauja, paprašiau, kad vyras nuvežtu mane į gimdymo namus. Vadovavausi per paskaitas pateiktu patarimu, kad geriau nuvažiuoti pasitikrinti, nei rizikuoti delsiant. Nuvykę sulaukėm daktarės patvirtinimo, kad taip, tai tikrai vyksta. Gimdos kaklelis jau buvo atsivėręs šešis centimetrus iš dešimties. Mus palydėjo į gimdyklą, kur laukė pats smagumas.
Gimdymo palatoje laikas prabėgo nepastebimai. Pora valandų, su ilgoka pertrauka tarp jų, praleidau paveikta nuskausminamųjų. Manau, kad man pavyko net nusnausti, jaučiausi be galo pavargusi. Kitu laiku vaikštinėjau, išbandžiau kamuolį, o kiek laiko truko pati kulminacija nė nežinau, laiko nesekiau. Keturios valandos po atvykimo į ligoninę, tai yra birželio 5 dieną 1 valanda 55 minutės nakties, man ant krūtinės paguldė mūsų dukrytę. Neužliejo manęs jokios emocijos, akimirksniu nepasijutau mama, kilo tik viena mintis - “Čia ji?”. Na gerai, dvi, dar svarsčiau ar ji graži… Vaikas kaip vaikas.
Viskas praėjo tikrai sklandžiai, greitai, be jokių komplikacijų. Gimdymas malonesnis (jei taip galima įvardinti) nei tikėjausi - ne toks baisus, ne toks skausmingas, kaip  įsivaizdavau klausydama kitų mamų patirčių. Tikriausiai mano vaizduotė be galo laki.  Tiesa, teko kirpti, kad mergina galėtų išlįsti, tačiau net ir tai nebuvo taip nemalonu ir skausminga, kaip buvau nusiteikusi. Keista, nes visos mamos sakė, kad buvo žymiai skausmingiau nei tikėjosi. Gal man buvo lengviau, nes nekėliau šiam procesui jokių lūkesčių, nė nebandžiau įsivaizduoti, kaip viskas vyks?
Prie “malonaus” proceso labai prisidėjo ir personalas. Darbuotojos buvo be galo malonios ir labai rūpestingos. Gal net šiek tiek perdėtai... Bet geriau jau taip, nei nepagrįstos neigiamos emocijos gimdymo metu. Gimdyti nesimokiau, to dažnai daryti neketinu, tad pilnai atsidaviau į akušerės ir daktarės rankas. Jos mane nuolatos informavo apie tai kas vyksta, kas bus toliau, kaip man elgtis, ką jos darys. Kai jau buvau pasiruošusi pačiam gimdymui, skausmas taip pat pasiekė savo viršūnę. Kažkur skaičiau, kad moterys, gimdymo metu, nesąmoningai pradeda rėkti, nusprendžiau pabandyti ir aš, tiesa - sąmoningai. Akušerė pasakė, kad rėkimas nepadės, geriau tiesiog kvėpuoti. Taip ir padariau. Buvau išgirta už puikų bendradarbiavimą, galima buvo pamanyti, kad esu profesionali gimdyvė.
Labai džiaugiuosi, kad viena didžiausių baimių, jog gimdyti padės ginekologas vyras, nepasiteisino. Vienintelis vyras palatoje buvo būsimas tėvelis, kuris, su pertraukomis nemaloniausių procedūrų metu, kartu praleido daugiau laiko nei planuota. Dėmesį, nuo procedūrų po gimdymo, atitraukiau stebėdama kaip jis rankose laiko savo dukrytę. Buvo šalia per pirmą maitinimą ir išvyko namo, kai apie ketvirtą ryto mūsų mažylė iškeliavo į naujagimių skyrių, o aš buvau perkelta į pogimdyvinę palatą. Panašu, kad aš jau tikrų tikriausia mama.


Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą