Atvykus į pogimdyvinę palatą greitai likau viena. Vyras,
kartu su manimi nemiegojęs visą naktį, išvyko ilsėtis į namus. Nusprendėme, kad
neverta mokėti 30 eurų parai, kad jis galėtų pasilikti kartu. Už lango jau buvo
šviesu, miegas neėmė visai, be to, nekantriai laukiau, kada vėl susitiksiu su
mūsų dukryte.
Maniau, kad bet kurią akimirką sulauksiu savo vaiko, tačiau
spėjau ir valandėlę nusnūsti, ir jau pradėti nerimauti, nors ne viena dalinosi,
kad užtruko kol vaikutis atkeliavo į pogimdyvinę palatą. Kai, pagaliau, vaiką
atvežė pas mane, seselė, atvežusi vaiką, kartu pateikė ir daug įvairios
informacijos. Papasakojo kokia daktarų vizitacijos tvarka, paaiškino kur
kreiptis dėl iškilusių problemų. Jaučiausi viską išgirdus ir užfiksavus, juk
net paprašiau pakartoti, ko nesupratau. Tačiau daug kas išgaravo vos seselė
paliko, dabar jau mūsų palatą.
Ir štai, su mažąja likome dviese. Antras maitinimas praėjo
sklandžiai (vėliau išsiaiškinau, kad gulėjau neteisingai), be jokios išorinės
pagalbos. Mergytė čepsėjo, pati prašė valgyti, valgė pakankamai godžiai. Maniau
taip bus ir toliau. Dar, vizituojanti daktarė, sakiusi, kad vaiką reikia
maitinti kas dvi valandas, paminėjo ir tai, kad šiandien kaip jau gausis taip…
Pasirodo, kad tai tikrai nereiškia jog, jei vaikas net ir nuogai išrengtas
nevalgo, versti nebūtina.
Pirmoji naujai keptos mamos klaida - nesugebėjimas pilnai
išbudinti savo dukrytės, kuri pirmą dieną, galima sakyti, daugiau nieko nedarė
tik miegojo. Klaida sėkmingai ištaisyta (o gal labiau užglaistyta) vakarinės
vizitacijos metu, tačiau pasekmės pasijuto naktį, kai mažoji mergina pati kas
valandą prašėsi maitinama.
Nepaisant vienos didelės klaidos su vaikučio maitinimu,
visa kita sekėsi gana sklandžiai. Kūdikio laikymas, pirmi sauskelnių keitimai,
apiprausimas po kranu. Prisiminus, kad dar neseniai bijojau tokį gležną
naujagimį paimti į rankas, šią dieną jaučiausi kaip tai dariusi visą savo
gyvenimą. Aplankytos paskaitos tikrai suteikė daug pasitikėjimo savimi. Jo nesusilpnino
net ir jaučiamas skausmas bei didžiulis diskomfortas vaikštant.
Visi, mane supantys žmonės, nekantriai laukė naujienų apie
vaiko gimimą. Aš nenorėdama per didelio žinučių ir, tuo labiau, klausimų
antplūdžio, apie tai pranešiau palaipsniui, su pertraukomis, pirmiausia
gimtosios šeimos nariams, tada artimiausiems draugams. Pranešinėjau kiekvienam
asmeniškai, dar, nors ir nekantravau, bet nenorėjau jokio dėmesio viešoje
erdvėje. Žinojau, kad per daug dėmesio pirmomis dienomis nėra labai gerai.
Šią dieną jau sulaukiau ir pirmųjų lankytojų - mamos bei
leidau vyrui pasirodyti dukrytę saviškiams. Suvokiau, kad labai svarbu jog
pirmomis dienomis lankytojai neužsibūtų ir lankytų tik patys artimiausi (artimi
gimdyvei), prieš kuriuos nejaučiamas diskomfortas, nes, bent jau aš, po gimdymo
tikrai nesijaučiau labai estetiškai, kad pasirodyti man svetimiems… Nepatogiai
išlaukiau, kol vyro svečiai iškeliaus. Smagu, kad supratingi ir neužsibuvo.
Pirmoji diena praėjo labai greitai.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą