2 diena
Rugpjūčio 16 d.
(penktadienis)
Labas rytas, Čekija, ir
viso gero! Atsikėlę 6.00 /Lt laikas 7.00/, dedamės daiktus, išmaukę po gerą
puodą kavos, judam link Austrijos, į Vieną.
Kertame sieną, susimokame
už kelių vinjetę pirmoje degalinėje (klijuojame kairėje pusėje viršuje).
Jau rašiau, jog pirmą
dieną susitikom, išsiskyrėme ir vėl susitikome su dviejų lietuviškų mašinų
ekipažu. Važiuojant link Vienos – vėl dideliausioje magistralėje juos susitikome!
Nepasveikinti vieniems kitų pamirksėjimu jau būtų buvusi nuodėmė. Net Austrijos
sostinėn kartu pasukome, tik, deja, matyt, ne tuos lankytinus objektus buvome
išsirinkę...
(Mielieji iš mėlyno WV ir pilkos Toyotos, jei kartais dar kokioj erdvėj
susitiktume - duokit žinot, kaip sekės, kur keliavot :).)
10. 00 pasiekiame Vieną, susirandame stovėjimo vietą netoli centro, šalia
Technikos universiteto (netoli Karlsplatz ir Karlskirche). Įpratę Lietuvoje,
Klaipėdoje, prie mokėjimo aparatų už stovėjimą, blaškomės lyg drugeliai prie
žvakės ir Vienoje, ieškodami panašaus aparačiuko. Pasisiusk – nerandame. Galų
gale nusiunčiu saviškį į artimiausią kavinę klaust, kur čia susimokėti. Pasirodo,
tabako kioskelyje reikia nusipirkti lapeliūkštį ir pasižymėti stovėjimo laiką.
Supratome, kad visą šį reikalą galima sutvarkyti žinute, bet, žinok, kad
gudrus, kam rašyti.
Pasivaikščiojome po centrą, aplankėme šv. Stepono bažnyčią (ir kada ją baigs
kankinti su remontais...), prisėdome austriško štrudelio su kava ir arbata
paskanauti. Mažasis, tiesa, Vienoje į tualetą užsimanė. Tai teko ieškant tos
stebuklingos vietos ir cirkų apturėti – prie metro įėjimo vaikiui, matyt, taip
„užtrumpino“, kad maunasi kelnes ir viskas. Gerai, kad McDonaldas po akim
pasimaišė, nes kitaip... Nepasakysi austrui, kad ne iš piktos valios ne vietoj
ir ne laiku gėles vazonėliuose norim „palaistyti“... Gerai, kad viskas baigėsi
laimingai. Pilna žodžio prasme, nes, grįžę prie mašinos, radome neužrakintą.
„Kažkas“ pamiršo užrakinti. Kadangi „kažkas“ buvo ekipažo galva, tai jokių
priekaištų niekam neišsakę, pajudėjome Slovėnijon. Svarbu, kad viskas liko savo
vietose ir tokiu pačiu kiekiu.
Slovėnijos sieną kirtome
17.30. Nusipirkome vinjetę ir šiaušėme toliau, stebėdami ne vieną apynių
lauką... Kažkodėl pravažiuojant susidarė įspūdis, jog lietuviai kuo tai panašūs
į slovėnus arba atvirkščiai. Kuo konkrečiai – neįvardinsiu, gal sodybų ir laukų
detalėmis, gal tvarka, gal... Tiesiog tokia nuojauta. Tikrai ne todėl, kad
apynių daug, o mes Švyturio alų turim...
Ramioje aikštelėje susipilame likusius degalus, kad nereiktų vežiotis šiltomis
ir kalnuotomis vietovėmis, o ir per artėjančią sieną nesinori gabenti. Maža ką
pamanys. Neblogai ir vaikams išlipti, kojas pamankštinti. Didysis dar gali
pasisukioti kėdėje, o pabandyk kėdutėje pasisukioti... Juolab, kad nė karto dar
nestojome.
Galų gale, kertame
Slovėnijos-Kroatijos sieną.
Dar būdami Slovėnijoje
išsikeičiame eurus į kunas ir ramūs važiuojame į namus, kuriuose mus priims
nakvoti – Villa Venera, netoli Rabač miestelio. Jauki vila, tvarkinga, yra
baseinas, pirtis, burbulinė vonia, treniruoklių salė, vieta vaikams žaisti,
galimybė kepti lauke, protingas šuo Heraklis ir katė Bela... Pro langą matosi
kalnai, tad ramiai pavalgę mano gamintą vakarienę /beje, ji paprasta, bet ne
prasta: kroatiški J. Oliverio makaronai su kroatiškom dešrelėm ir pomidorais,
taure kroatiško vyno...ir reikia pridurti, jog virtuvė numeryje superinė: visko
yra, net bulvių skustukas!/, suguldę vaikus, suplanavę ryt dieną - Venecijon!,
einame miegoti.
Mama Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą