2013 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

Kroatija. Keturiese savo žalsvam laive jūros, saulės ir įspūdžių link… 2 diena.


2 diena
Rugpjūčio 16 d. (penktadienis)

Labas rytas, Čekija, ir viso gero! Atsikėlę 6.00 /Lt laikas 7.00/, dedamės daiktus, išmaukę po gerą puodą kavos,  judam link Austrijos, į Vieną.
Kertame sieną, susimokame už kelių vinjetę pirmoje degalinėje (klijuojame kairėje pusėje viršuje).

Jau rašiau, jog pirmą dieną susitikom, išsiskyrėme ir vėl susitikome su dviejų lietuviškų mašinų ekipažu. Važiuojant link Vienos – vėl dideliausioje magistralėje juos susitikome! Nepasveikinti vieniems kitų pamirksėjimu jau būtų buvusi nuodėmė. Net Austrijos sostinėn kartu pasukome, tik, deja, matyt, ne tuos lankytinus objektus buvome išsirinkę...



(Mielieji iš mėlyno WV ir pilkos Toyotos, jei kartais dar kokioj erdvėj susitiktume - duokit žinot, kaip sekės, kur keliavot :).)


10. 00 pasiekiame Vieną, susirandame stovėjimo vietą netoli centro, šalia Technikos universiteto (netoli Karlsplatz ir Karlskirche). Įpratę Lietuvoje, Klaipėdoje, prie mokėjimo aparatų už stovėjimą, blaškomės lyg drugeliai prie žvakės ir Vienoje, ieškodami panašaus aparačiuko. Pasisiusk – nerandame. Galų gale nusiunčiu saviškį į artimiausią kavinę klaust, kur čia susimokėti. Pasirodo, tabako kioskelyje reikia nusipirkti lapeliūkštį ir pasižymėti stovėjimo laiką. Supratome, kad visą šį reikalą galima sutvarkyti žinute, bet, žinok, kad gudrus, kam rašyti.
Pasivaikščiojome po centrą, aplankėme šv. Stepono bažnyčią (ir kada ją baigs kankinti su remontais...), prisėdome austriško štrudelio su kava ir arbata paskanauti. Mažasis, tiesa, Vienoje į tualetą užsimanė. Tai teko ieškant tos stebuklingos vietos ir cirkų apturėti – prie metro įėjimo vaikiui, matyt, taip „užtrumpino“, kad maunasi kelnes ir viskas. Gerai, kad McDonaldas po akim pasimaišė, nes kitaip... Nepasakysi austrui, kad ne iš piktos valios ne vietoj ir ne laiku gėles vazonėliuose norim „palaistyti“... Gerai, kad viskas baigėsi laimingai. Pilna žodžio prasme, nes, grįžę prie mašinos, radome neužrakintą. „Kažkas“ pamiršo užrakinti. Kadangi „kažkas“ buvo ekipažo galva, tai jokių priekaištų niekam neišsakę, pajudėjome Slovėnijon. Svarbu, kad viskas liko savo vietose ir tokiu pačiu kiekiu.




Slovėnijos sieną kirtome 17.30. Nusipirkome vinjetę ir šiaušėme toliau, stebėdami ne vieną apynių lauką... Kažkodėl pravažiuojant susidarė įspūdis, jog lietuviai kuo tai panašūs į slovėnus arba atvirkščiai. Kuo konkrečiai – neįvardinsiu, gal sodybų ir laukų detalėmis, gal tvarka, gal... Tiesiog tokia nuojauta. Tikrai ne todėl, kad apynių daug, o mes Švyturio alų turim...

Ramioje aikštelėje susipilame likusius degalus, kad nereiktų vežiotis šiltomis ir kalnuotomis vietovėmis, o ir per artėjančią sieną nesinori gabenti. Maža ką pamanys. Neblogai ir vaikams išlipti, kojas pamankštinti. Didysis dar gali pasisukioti kėdėje, o pabandyk kėdutėje pasisukioti... Juolab, kad nė karto dar nestojome.



Galų gale, kertame Slovėnijos-Kroatijos sieną.


Dar būdami Slovėnijoje išsikeičiame eurus į kunas ir ramūs važiuojame į namus, kuriuose mus priims nakvoti – Villa Venera, netoli Rabač miestelio. Jauki vila, tvarkinga, yra baseinas, pirtis, burbulinė vonia, treniruoklių salė, vieta vaikams žaisti, galimybė kepti lauke, protingas šuo Heraklis ir katė Bela... Pro langą matosi kalnai, tad ramiai pavalgę mano gamintą vakarienę /beje, ji paprasta, bet ne prasta: kroatiški J. Oliverio makaronai su kroatiškom dešrelėm ir pomidorais, taure kroatiško vyno...ir reikia pridurti, jog virtuvė numeryje superinė: visko yra, net bulvių skustukas!/, suguldę vaikus, suplanavę ryt dieną - Venecijon!, einame miegoti. 


Mama Laima 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą