3 diena
Rugpjūčio 17 d.
(šeštadienis)
Keliamės 6.30 /vietos
laiku/, susiruošiam ir jau 8.30 pajudam į Veneciją. Važiuojam neblogu kalnų
keliu, privažiuojam Slovėnijos sieną ir geram pusvalandžiui stabtelim: niekaip
nesuprantam, kodėl dar yra postai tarp Kroatijos ir Slovėnijos, jei kroatai jau
nuo 2013 liepos 1d. tapo 28 Europos sąjungos narė. Vienų pasus tikrina, kai kam
ir bagažinę liepia atidaryti, kitus praleidžia laisvai. Slovėnijos ir Italijos
sieną, kurią kertame 10.30, žymi tik ženklai. Prie Triesto pravažiuojame ilgą
tunelį /nemokamas/, įlendame į autostradą. Pasiimame talonėlį už kelius ir
lekiame greitkeliu į miestą ant vandens. Netoli Venecijos susimokame už
pravažiuotą atstumą / ką, beje, padarėme ir
grįžtant prieš Triestą/ - 10,10 eurų. Iš viso Italijos keliuose
paliekame 20,20 eurų. Ir nesvarbu, kad važiuojant į priekį teko gerokai laiko
praleisti kamštyje. Kodėl jis susidarė – nesupratome, bet supratome, kas yra
tikri kamščiai, kaip italai vienas kitą įspėja apie pavojingas situacijas
kelyje: iškart mažėjant greičiau, atsiradus spūsčiai įjungiamas avarinis
signalas. Juo ne kartą teko ir mums naudotis, kad iš galo važiuojantis
automobilis spėtų sustabdyti.
Pačioje Venecijoje
pasistatome automobilį kelių aukštų „parkinge“ iškart pravažiavus tiltą-kelią,
dešinėje pusėje, kad kuo arčiau būtų mažajam keliauti į miesto
centrą. Aišku, ne itin pigu miesto stovėjimo aikštelėje – 26 eurai parai
/įvažiuojant pasiimi kortelę, išvažiuojant mokėjimo vietoje susimoki kasoje
grynais, kortele arba automate (automatcash) kreditine kortele./ Beje, tualetai
ten mokami, po 1,5 euro./
Perėję tiltuką į miesto
centrą pirmoje aquabus stotelėje nusiperkame bilietus plaukimui iki S. Marko
aikštės /Piazza S. Marca/. Mažajam bilieto nereikėjo pirkti, kadangi 5 m.,
reikėjo tik 3 bilietų /po 7 eurus 60 min. plaukti./. Įlipame Nr.1 prieplaukoje,
kur išlipti – jokių problemų: ant kiekvienos stotelės aiškus užrašas. Perkant
plaukimo bilietus galima įsigyti ir Venecijos žemėlapį, brangesnį ar pigesnį.
Pačioje aikštėje žmonių
begalė. Beje, balandžių ne tiek daug, kiek būta prieš keletą metų, bet mažajam
mėtyti duonos gabalėlius užteko ir tų likusiųjų. Paglostėm liūtus sėkmei,
pažiūrėjome tiltą, pro kurį buvo vedami nuteistieji mirti ir pasukome pėstute
automobilio stovėjimo kryptimi. Nei daug, nei mažai – apie 5 km kelio. Eidami
tai tą, tai aną apžiūrinėjom, prie Rialto tilto /Ponte di Rialto/ , itališkoje
kavinėje, kur aptarnavo italas padavėjas, malonus ir šaunus, suvalgėme
Margaritos picą ir patraukėme toliau.
Tradiciškai iš kiekvienos
naujos vietos vaikai parsiveža po marškinėlius, tad teko atiduoti duoklę ir
Venecijai. Neskubėdami, ramiai, pasivaikščioję po miestą 4 val. /13.30-17.30/,
pajudėjome atgal Kroatijos link.
Smagu, jog visoje
Venecijoje mažojo nereikėjo nė karto nešti, nė karto neišgirdome jokio zyzimo.
Ir jau važiuojant paklausus, kur buvai – nė nemirktelėjęs atsakė, jog ant
vandens J. Patiko kitoks miestas ir didžiajam. Sakėsi, jog tokio dar
nematęs. Tikrai vertėjo aplankyti Veneciją /aš ir trečiam kartui
„pasirašyčiau“/.
Grįžtant į vilą Italijos-Slovėnijos
sieną kirtome 20.30, Slovėnijos-Kroatijos – 21.00 ir vietoje, netoli Rabačo,
buvome 22.00.
P.S. Visgi navigacija ne
viena reikia pasirūpinti važiuojant tokion kelionėn. Bėda, jei ji „užlūžta“.
Mums taip atsitiko išvažiuojant iš Venecijos, galvojom, jog jau teks vien kelių
ženklais vadovautis, o tai visai nelengva važiuojant kalnų keliais ir
milžiniškom kelių raizgynėm. O kur dar nervinimasis dėl situacijos... Gerai,
kad padėjo patrankymo metodas, atsigavo mūsų "palydovė-žinovė", nors
prieš tai visa buvusi informacija, adresai dingo.
Mama Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą