Kroatija. Keturiese savo žalsvam laive jūros, saulės ir įspūdžių link… Pradžia. 1 diena.

Gimsta galvoje mintis. Rutuliojasi, rutuliojasi ir išsirutulioja iki realaus vaizdo ir veiksmo. Per 11 dienų aplankysime Vieną, Kroatiją ir Veneciją keliaudami automobiliu keturiese: mama (aš, eilučių autorė), tėtis, 11 ir 5 metų vaikinai. Su vyru “sergame” kelionėmis, vyresnėlis nori nenori jau nuo ketverių ne kartą dėl to “viruso” tai ten, tai šen pavažiavęs ar paskraidęs, mažasis būdamas dviejų metukų po Krokuvą ir Zakopanės kalnus braidė, tad ir ilgesnės kelionės nepabijojom suplanuot.

Pasiimam reikmenis maudymuisi (nepamirštam vandens batų!), keletą rūbų persirengti (jei galvojame apsistoti bent porai naktų toje pačioje vietoje, juk nesunku išsiskalbti!), patogią avalynę, higienos reikmenis,  maisto, vandens kelionei ir miegmaišius (jie šiuo atveju tik ekstra reikalui, jei tektų miegoti mašinoje), porą pagalvių, būtiniausius vaistus, foto ir video kamerą, kompiuterį. Vyras sumąsto ir degalų vežtis, kad nereiktų Austrijoj ar Slovėnijoj brangesnio pirkti.

 Vyras pasirūpina zlotų, eurų iškeitimu. Iš vakaro sukraunu lagaminus ir nusprendžiu rinkti kiekvieną kvitą, kiekvieną vakarą fiksuoti prabėgusią dieną.  Vaikai suguldomi anksčiau, kad kuo mažiau būtų streso keliant ir besiruošiant kelionėn, nes iki kitos nakvynės kelias nusimato tolimas. Virš 1000 km. 

Taigi, 2013 m. rugpjūtis.

1 diena

Rugpjūčio 15d. (ketvirtadienis)

Keliamės 3.30 val, iš namų pajudam 5.30. Mašina prikrauta lagaminų, degalų ir mūsų. Atrodo, jog viskas suruošta, bet kur tas porą valandų dingsta prieš pajudėjimą – x failai. 

Lietuva kelionėn išlydi su lietumi ir su bauda už greičio viršijimą. Net 7 km/val. viršijau!!!! Žodžiu – lietuviškos išlydėtuvės. Aišku, susinervinu, bet ką jau padarysi – nebesustabdysiu.
Lenkijos sieną kirtom 9.00, o Lenkijos- Čekijos – apie 17.00 (mūsų laiku). Keliai Lenkijoje vis gerėja, pietinėje pusėje išvis superiniai: leki 140 km/h ir greičiau. Beje, leki todėl, kad tiek galima važiuoti. Kelyje už Varšuvos susitikom ne vieną lietuviškais numeriais paženklintą mašiną, kelis kartus su vienais (dviejų mašinų ekipažu) susitikim ir išsiskyrėm – įdomu, gal dar kur susitiksim, kad jau taip lemia likimas vis susimatyti...
Čekijoje pirmoje degalinėje susimokėjome už kelius – 310 kronų, gavom lipduką, kurį reikia užklijuoti ant priekinio automobilio stiklo dešinėje pusėje. Lekiam link Posechlovki (šalia Mikulov miesto). Apsistojame pensione Vrkoč. Jis visai netoli kelio, nedidelis, jaukus, švarus. Yra ir kur pavakarieniauti. Maistas neblogas, bet brangokas. Kitą kartą vėl mielai grįžčiau nakvoti, bet dėl valgymo – dar pagalvočiau. 
P.S. Kadangi išvažiavome rugpjūčio 15d., per Žolines, pastebėjome, jog nė viena parduotuvė Lenkijoje nedirba. Turiu mintyje maisto prekių. Reiktų pasidomėti nedarbo dienomis, jei kartais norėtųsi kelionės maisto atsargas papildyti Lenkijoje. Geras kitas dalykas – per šventines dienas negali važiuoti sunkvežimiai, o tai labai gerai: nereikia lenkti daug didelių mašinų.

  

Mama Laima