Maniau, kad puikiai žinau, ką reiškia "skirti laiko sau". Viena einu pasivaikščioti kiekvieną mielą dieną, tam dažniausiai skiriu valandą ir daugiau. Kartas nuo karto pasportuoju. Vis prisėdu paskaityti knygą. Savaitgaliais viena nupėdinu iki miesto centro, pasivaikštau po turgų, po organiškos produkcijos bei dėvėtų drabužių ir kitas parduotuves. Iš šalies, atrodo, kaip ir laikas sau, taip? Bet... Viduje nesijaučiu skyrusi laiko sau.
Vaikščiodama rūpinuosi savo fiziniu kūnu. Gamta, miestas - gražu, pusryčiai už namų sienų ribų - smagu, bet tai nesuteikia jausmo, kad skyriau laiko sau. Pasiėmus fotoaparatą, darant asmenukes, tas laikas lyg ir pradeda jaustis kaip laikas sau, bet tada tai jau nebe kalorijas deginantis, medžiagų apykaitą greitinantis pasivaikščiojimas... Sportas, vėl gi, kūnui - man tai prievolė.
Paskutiniu metu nuotraukų retušavimas irgi prievolė. Knygos skaitymas (ar klausymas) - dėmesys tai knygai, ne man. Tas pats ir su apsipirkinėjimu - dėmesys pirkiniams, ne man... Namų tvarkymo tikriausiai nė neverta ir minėti, nors tikrai mėgaujuosi daiktų rūšiavimu, grupavimu ir geriausio sandėliavimo būdo paieškomis. Dirbant, žiūrint filmus ar serialus save visai pamirštu.
Stabtelėjusi įvertinti paskutines kelias savaites, tiksliau prisiminti momentą, kai jaučiausi skirianti laiko sau, suvokiau, kad jaučiuosi skirianti laiko sau būtent analizuodama save ir savo gyvenimą, planuodama, rašydama šiuos įrašus. Manau jausdavausi skirianti laiko sau, kai rašiau ir grožinę literatūrą. Viliuosi, greitai ateis laikas kai galėsiu tuo įsitikinti. O kokia veikla TAU suteikia jausmą, kad skiri laiką sau?
Atradus
šią stebuklingą veiklą, laikas dienoje pastumdyti ryto ir/ar vakaro rutinas
taip, kad liktų valandėlė būtent jai. Jei darbo dienomis tos valandėlės niekaip
neišeina atrasti, būtina skirti tik tai sau bent valandą per savaitę, nes
kitaip... Tikrai liūdna, kai negali savo gyvenimo pagyventi ir sau.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą