Alizai DU metai!

Na štai, birželio penktą dieną mūsų vaikui sukako 2 metai. Užtrukau kol suvirškinau šį faktą. Iš šalies turėjau atrodyti kaip kokia pusprotė, nes nenustojau žiūrėti į savo vaiką ir žavėtis kiek ji paaugus ir patobulėjus. Alizos ūgis 92,5 cm., o svoris 12,8 kg. Pagal amžių ji gana aukšta. Dvimečių, 92 dydžio, drabužiams nedaug trūksta, kad būtų per maži, bet vienu dydžiu didesni dar labai laisvi (nors neatrodo per dideli - džiugu). 

Bėgti dar nemoka, bet tai kompensuoja greitu ėjimu smagiai judindama sulenktas rankas. Užlipti į ketvirtą aukštą jau nėra problemos, kaip ir nusileisti žemyn. Nesudėtingoje žaidimų aikštelėje pagalbos reikia tik užlipti ant supynių. Net suptis moka pati, tik su tokiom trumpom kojytėm sunkoka ir greitai pavargsta. Kažkodėl pačiai čiuožti čiuožykla nedrąsu, nors puikiai sugeba tai sėkmingai padaryti ir pati. Mėgstamiausias taškas žaidimų aikštelėje yra smėlio dėžė. Ko nemėgsta, tai vaikščioti. Nesikeičia. Penkis žingsnius eina, penkis reikia nešti, o vežimą jau keli mėnesiai sandėliuke laikom, nes nenaudojam. Kartais ilgiau ant savo kojų išbūna jei kažką neša rankose, arba stumia pasiimtą paspirtuką. Gaila nepasiteisinai jei specialiai kažką pasiimam, kad ji nesiprašytų ant rankų...

Namuose mažoji panelė mėgsta klijuoti lipdukus, vis dažniau pataiko priklijuoti kaip priklauso, bet nuklijuoti dar tenka padėti. Patinka piešti, piešia makliones. Iš žaislų labiausiai patinka viskas, ką gali sudėti, įdėti, uždėti.. ir minkšti žaislai, kuriuos gali pamyluoti, "pamaitinti", pamigdyti... Vis dažniau vartome knygutes. Kad būtų įdomiau, vis klausinėju kur kas yra. Atpažįsta tikrai nemažai. Jei neatpažįsta, tai kelis kartus pakartoju ir dažniau atsivertus tuos paveikslėlius, ji juos greit įsimena. Vienus ilgam, kitus tik tam kartui, bet juk kartojimas mokslo motina. Tereikia užsiimti. Mieliausias užsiėmimas, žinoma, bendravimas su žmonėmis.  Kadangi verbalus bendravimas dar neišvystytas, ji čiupinėja veidą, apkabina, pabučiuoja, lipa, čiuožia kojomis, mėgaujasi kai ją kilnoja, varto, prašosi palaikoma aukštyn kojom. Nuolatinis kontaktas jai be galo svarbus, anksčiau išleisti į darželį buvo geriausias mano sprendimas. 

Aliza sugeba įsijungi youtube telefone, persijungti kitus video, išjungti reklamas, nors dėl pastarųjų jai sunkoka išlaukti 5 sekundes, kol tai galima padaryti. Jei prašo kažką padaryti, perjungti, tai dažniausiai tik tam, kad gautų dėmesio, o ne todėl, kad nemoka. Žiūrėdama video ji kartu dainuoja daineles, bando atkartoti garsus - žodžiai ne visi gaunasi (pavyzdžiui "Daddy finger" virsta "Daddy dy"), bet vaikas nuoširdžiai stengiasi. 

Nepasakysiu visų žodžių, kuriuos moka, bet burbuliuoja ji tikrai daug. Neseniai išmoko pusbrolį pakviesti vardu. Kiti dar neišsitaria, bet kartais lyg ir girdžiu garsus panašius panašius į tam tikrus vardus. Jei Alizai nepatinka, ką darai, ji vis dažniau pamosikuoja pirštu sakydama "nu nu nu". Tiesa, jai pasakius "nu nu nu" ji labai susigraudina. Be šaudymo pirštais, darželyje mergina išmoko ir tildyti pridėjusi pirštą prie lūpų bei sakydama "ššššš". Nusijuokiau, kai man suvalgius vynuogę nuo žemės, Aliza suraukė antakius ir pasakė "fuuuu". Mes namie atlaidžiau žiūrim į maistą nukritusį ant žemės (jei jis nelipnus), tai kažkas jau irgi išmokė. Pasako "noniu (noriu)" ir prisiglaudus "myniu myniu (myliu myliu)". Stebisi sakydama "vau". Jau moka sakyti "taip" ir "ne".

Kalba dar tik keliais pavieniais žodžiais (trim kalbom), bet supranta žymiai daugiau. Paklausta parodo ne tik kur galvos detalės, rankos, kojos, bamba, bet ir pečius, alkūnes, kojos pirštus, kartais ir kulnus. Ir daugiau. Knygutėse atpažįsta kai kuriuos gyvūnus. Žino, kad katė sako "miau", šuo "au". Mokomės garsus, kuriuos leidžia uodas, pelėda, vilkas... Atpažįsta žmones pagal jų vardus ar titulą (močiutė, čaču (urdu - dėdė)). Laisvai galima paprašyti, kad nuneštų indus į virtuvę, kad išmestų šiukšles (net rūšiuoti mokinu), šluoja jei tik šluota po akim pasitaiko, skuduriuką radus randa ir ką su juo nuvalyti, servetėlėm valosi burną. Žino kur eiti, kai yra nukreipta į kitą kambarį. Pasakius, kad einam į lauką ar važiuojam brrr, mergina skuba ruoštis arba nesusiruošus jau laukia prie lauko durų, kada eisime. Paprašyta palaukti - laukia, su kitais kantriau, su mama ne taip kantriai. Ir tai tik nedidelė dalis, ką Aliza moka. Kai ką neseniai išmoko, kai ką moka jau mėnesių mėnesius (savo postuose kartojuosi), bet, kažkodėl, man viskas vistiek atrodo kažkas neįtikėtino tokiam mažam vaikui.

Ko pasigendu, tai akis rėžiančio dvimečio "aš pati" periodo. Pripratus darželyje būti su tapkutėmis, namuose pati vis užsimauna guminius - lengviausia. Kitus batus aunasi tiek kiek išeina ir tada kviečiasi, dažniausiai mane, arba ateina ieškoti, kas padėtų pabaigti juos apsiauti. Užsimauna kelnes iki užpakalio, ir nesureikšmina, kad jis lieka ne kelnėse. Pabaigiu apmauti aš, nes ir bėgiotų "nuoga" šikna. Kepurę nusiima be problemų, kartais pavyksta ir užsidėti. Mėgsta mautis kojines  (ir ant kojų ir ant rankų), jei nesigauna ramiu veidu paprašo pagalbos. Toks įspūdis susidaro, kad ji lyg ir siekia būti savarankiškesnė, bet per galvą dėl to nesiverčia. Kaip kiti vaikai būna kažką daro, nesigauna, bet padėti irgi neleidžia... Puikiai sugeba savarankiškai valgyti, bet įrankius visada įteikinėja man, kad padėčiau. Tokiais atvejais svarstau, gal aš per daug jai padedu... Bet iš kitos pusės, jei nepadedu tai tik prasideda nepasitenkinimas ir baigiasi bet koks valgymas. Raminu save, kad tokio amžiaus dar nieko tokio, kad vaikas maitinamas, žmonės stebisi tik jei trijų - keturių metų vaikus vis dar maitina.

Aplinkiniai stebisi, kad Aliza dar vis su sauskelnėmis, dar nesinaudoja puoduku. Kai prieš metus kelias dienas buvo susižavėjus šia "pramoga" ir perdegus iki negalėjimo nė pažiūrėti į puoduką, aš kažkaip jos ir neverčiu. Einam, pasėdim kartu, kam kur priklauso, bet dažniausiai jau po "reikalo", tai tuščią ir palieka. Neskubu pratinti, nematau būtinybės iki 2.5-3 metų. Nežinau, man tai kaip su žindymu, iki kol jausiuosi patogiai, kad mano vaikas dar su sauskelnėmis (juk kiekvienam skirtingai). Gal netyčia ims ir susivoks pati (juokiuosi).

Tapusi mama supratau, kad motinystė man visai netinka, bet net ir turėdama galimybę viską pakeisti, neatsiimčiau sprendimo turėti Alizą nė už ką. Jos dėka be galo daug išmokau apie save, ryžausi pokyčiams, atradau fotografiją... Ji brangiausias žmogus mano gyvenime! Dar viena priežastis mums su vyru ir toliau palaikyti puikius santykius, juk vaikai geriausiai mokosi iš pavyzdžių. Aliza, palyginus, be galo ramus vaikas, draugiška, paklusni... Nieko nedaro kaip akis išdegus. Labiau atsipalaiduoja tik su manimi, savo mama, kaip ir priklauso. Kad ir kokia nemotiniška jaučiuosi, mūsų vaikas laimingas! Viliuosi toks bus ir visą likusį savo gyvenimą.

Aistė