2018 m. balandžio 26 d., ketvirtadienis

Pirmasis mėnuo darželyje. Išsiskyrimo nerimas



Štai ir praėjo visas mėnesis nuo pirmos dienos darželyje. Pirmos dvi savaitės buvo sunkiausios, ypatingai jautrios, chaotiškos ir reikalaujančios daug dėmesio. Trečiąją savaitę, jau pirmadienį atidaviau Alizą auklėtojai į rankas ir išėjau. Visus pažinojo, tad pasilikinėti, kol apsipras, nebuvo prasmės. Visą savaitę kiekvieną atsisveikinimą lydėjo graudžiausi mažylės verksmai...

Jei manote, kad prie darželio reikia pratinti tik vaiką - labai klystate. Kad ir kaip veržčiausi užsiiminėti kitomis veiklomis, visų pirma - aš mama. Gal ir nesu labai motiniška, nesugebu tinkamai užimti vaiko ar kantriai sėdėti vaikams skirtuose užsiėmimuose, bet Aliza yra didžiulė, labai norėta ir planuota mano gyvenimo dalis. Vaiko priežiūros atostogos man niekada nebuvo ir nėra kažkokia (priverstina) pertrauka nuo gyvenimo, mano vaikas ir yra mano gyvenimas! Darželis - mums abiems yra sekantis gyvenimo etapas. Susigraudinau kai ketvirtos savaitės pirmąją dieną Aliza man pamojavo ranka, apsisuko ir nuėjo be jokių ašarų. Ir džiaugiausi ir liūdėjau. Mano vaikas jau atskira asmenybė!


Nors dar dažnai mane pamačius Aliza akimirkai susijaudina, atrodo, kad ji greičiau priprato prie darželio, nei aš ją ten palikinėti. Kiekvieną kartą, paliekant vaiką darželyje, man vis dar plyšta širdis. Neramu, karšta, trūksta oro... Kas kartą sėdžiu prie telefono laukdama žinių iš auklėtojos, kad, jei tik kas, iš kart galėčiau apsirengti ir grįžti pas savo vaiką. Prie visos šios situacijos nemaloniai prisidėjo ir žindymo nutraukimas. Nekalbu apie laikiną fizinį diskomfortą, tai smulkmena. Pasikeitė mano ir dukrytės santykis, bendravimas... Sunku paaiškinti kuo, bet dar nė savaitei nepraėjus be žindymo, mūsų ryšys jau kitoks. Jai labiau, nei visada, pasidarė reikalingas tėvelis. Mano vaidmuo Alizos gyvenime sumažėjo, tėčio vaizdingas pasitenkinimas padidėjusiu poreikiu jo dėmesiui visai neguodžia (ironizuoju). Priprasime, žinoma, aš juk norėjau daugiau laisvės, norėjau, kad daugiau krūvio ir atsakomybių pereitų tėčiui. Būtent tai dabar ir vyksta! Tik nesitikėjau, kad šis perėjimas man bus toks sunkus.

O darželyje Alizai iš ties gerai. Žinojau, kad patiks jai leisti laiką vaikų apsuptyje, ten pilna visokiausių žaislų, mažieji užsiima darbeliais, mankšta, šokiais, muzika ir dar nežinia kuo... Būtent dėl to, dėl savo vaiko gerovės, ją ir leidau į darželį. Jaučiuosi nusprendusi teisingai, nes namuose, nepaisant pykčių prieš miegą, dukrytė atrodo linksmesnė, aktyvesnė, daugiau "kalba". Kad ir tik po pusę dienos praleidžia atskirai, jau grįžta išmokus kažką naujo. Juokingiausia buvo matyti ją šaudančią pirštais! 

Gaila, kad vos vieną dieną pasilikus ir pietų miego Aliza susirgo ir jau antra savaitė su sloga. Iš dalies džiaugiuosi, kad vėl galime praleisti daugiau laiko kartu, bet neramu, kad kai pasveiks viską teks pradėti iš naujo...


Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą