Štai ir praėjo visas mėnesis nuo pirmos dienos
darželyje. Pirmos dvi savaitės buvo sunkiausios, ypatingai jautrios, chaotiškos
ir reikalaujančios daug dėmesio. Trečiąją savaitę, jau pirmadienį atidaviau
Alizą auklėtojai į rankas ir išėjau. Visus pažinojo, tad pasilikinėti, kol
apsipras, nebuvo prasmės. Visą savaitę kiekvieną atsisveikinimą lydėjo
graudžiausi mažylės verksmai...
Jei manote, kad prie darželio reikia pratinti tik vaiką - labai klystate. Kad ir kaip veržčiausi užsiiminėti kitomis veiklomis, visų pirma - aš mama. Gal
ir nesu labai motiniška, nesugebu tinkamai užimti vaiko ar kantriai sėdėti
vaikams skirtuose užsiėmimuose, bet Aliza yra didžiulė, labai norėta ir
planuota mano gyvenimo dalis. Vaiko priežiūros atostogos man niekada nebuvo ir
nėra kažkokia (priverstina) pertrauka nuo gyvenimo, mano vaikas ir yra mano
gyvenimas! Darželis - mums abiems yra sekantis gyvenimo etapas. Susigraudinau
kai ketvirtos savaitės pirmąją dieną Aliza man pamojavo ranka, apsisuko ir
nuėjo be jokių ašarų. Ir džiaugiausi ir liūdėjau. Mano vaikas jau atskira
asmenybė!
Nors dar dažnai mane pamačius Aliza akimirkai
susijaudina, atrodo, kad ji greičiau priprato prie darželio, nei aš ją ten
palikinėti. Kiekvieną kartą, paliekant vaiką darželyje, man vis dar plyšta
širdis. Neramu, karšta, trūksta oro... Kas kartą sėdžiu prie telefono laukdama
žinių iš auklėtojos, kad, jei tik kas, iš kart galėčiau apsirengti ir grįžti
pas savo vaiką. Prie visos šios situacijos nemaloniai prisidėjo ir žindymo
nutraukimas. Nekalbu apie laikiną fizinį diskomfortą, tai smulkmena. Pasikeitė
mano ir dukrytės santykis, bendravimas... Sunku paaiškinti kuo, bet dar nė
savaitei nepraėjus be žindymo, mūsų ryšys jau kitoks. Jai labiau, nei visada,
pasidarė reikalingas tėvelis. Mano vaidmuo Alizos gyvenime sumažėjo, tėčio
vaizdingas pasitenkinimas padidėjusiu poreikiu jo dėmesiui visai neguodžia
(ironizuoju). Priprasime, žinoma, aš juk norėjau daugiau laisvės, norėjau, kad
daugiau krūvio ir atsakomybių pereitų tėčiui. Būtent tai dabar ir vyksta! Tik
nesitikėjau, kad šis perėjimas man bus toks sunkus.
O darželyje Alizai iš ties gerai. Žinojau, kad patiks jai leisti laiką vaikų
apsuptyje, ten pilna visokiausių žaislų, mažieji užsiima darbeliais, mankšta,
šokiais, muzika ir dar nežinia kuo... Būtent dėl to, dėl savo vaiko gerovės, ją
ir leidau į darželį. Jaučiuosi nusprendusi teisingai, nes namuose, nepaisant
pykčių prieš miegą, dukrytė atrodo linksmesnė, aktyvesnė, daugiau
"kalba". Kad ir tik po pusę dienos praleidžia atskirai, jau grįžta
išmokus kažką naujo. Juokingiausia buvo matyti ją šaudančią pirštais!
Gaila, kad vos vieną dieną pasilikus ir pietų miego Aliza susirgo ir jau antra
savaitė su sloga. Iš dalies džiaugiuosi, kad vėl galime praleisti daugiau laiko
kartu, bet neramu, kad kai pasveiks viską teks pradėti iš naujo...
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą