2018 m. balandžio 2 d., pirmadienis

Antroji savaitė darželyje



Antroji savaitė darželyje buvo gana trumpa. Vaikų su snargliu į grupę nepriima, o Alizai, kai dygsta dantis, dažniausiai prasideda ir sloga. Tokios pertraukos dar labiau apsunkina adaptaciją, bet ką jau padarysi... 

Prieš pradedant lankyti darželį, įsivaizdavau, kad viskas bus žymiai paprasčiau. Pora dienų nuvesiu tik pusdieniui, o tada jau galėsiu palikinėti visai dienai... Juokitės juokitės! Man pačiai juokas ima iš savęs, nes va - antra savaitė su ašaromis abi pratinamės prie naujo gyvenimo etapo. Prisiklausiau istorijų, kaip pratintis tenka ir mėnesį, ir du, o kai kurie taip ir nepripranta. Viliuosi pastarasis variantas ne mums. Klaidų pridaryta be proto daug, bet parodykit man, kuri mama viską atlieka tobulai...

Didžiausia klaida, tai pabėgimas iš  grupės, kai vaikas kažkuo užsiėmęs ir manęs nemato. Žinoma, taip mums, suaugusiems, lengviau. Mažiau ašarų lygu mažiau diskomforto man ir darbuotojams, mažiau nepatogumų jau apsipratusiems vaikams. Juk kai vienas verkia, graudinasi ir kiti. Tačiau, taip tik žalojamas vaiko pasitikėjimas mama. Įsivaizduokit nuolatinį nerimą, kad mama gali bet kada pradingti neaiškiam laikotarpiui. Už tokias išdaigas atsiėmiau su kaupu, visi šios savaitės ožiai ir isterijos namuose visiškai pateisinamos... Tikiuosi vaiko traumuoti nespėjau ir klaidą dar galima ištaisyti. Plačiau apie atsisveikinimo svarbą galima pasiskaityti psichologiniuose straipsniuose, deja neišsisaugojau nuorodos į tą, kurį man rekomendavo. Be viso to, panašu jog žindymą reikėjo nutraukti dar prieš lankant darželį...

Apie vaiko adaptaciją darželyje tikrai galėjau daugiau pasidomėti prieš pradedant jį lankyti! Kažkodėl, man tai jokių klausimų nekėlė, daug lūkesčių turėjau institucijos personalui. Nesiskundžiu, darbuotojai tikrai labai malonūs, mandagūs, paslaugūs ir bendradarbiaujantys, kai aš inicijuoju, kai aš su savo nepatyrusia galva sugalvoju, kaip elgtis toliau. Tikrai norėčiau, kad pirmąją dieną man būtų buvę pasakyta, kad pasilikčiau su vaiku ilgiau, kol apsipras. Būtų tobula jei su tuo nekartą susidūrusios, patirties turinčios auklėtojos būtų pasiūliusios preliminarų adaptacijos planą:  kada, kiek laiko pabūti, kaip atsisveikinti su vaiku, kada ilginti atskirties intervalus, kada palikti miegui. Kažkodėl komentuoja ir siūlo akivaizdžiai tinkamesnius variantus tik tada, kai mano netikę pasiūlymai skausmingai atsigręžia prieš mus. 

Žinoma, kiekvienas vaikas kitoks, bet kažkokios tendencijos tikrai turėtų būti. Kyla mintys, kad gal dėl tokios miskomunikacijos (ne vien darželiuose) ir pradeda formuotis supermamytės, kurios viską ima į savo rankas ir kelia bangas moralizuodamos kiekvienam pasireiškusiam priešingai, nei jos yra įsitikinusios. O gal atvirkščiai? Įvairių institucijų darbuotojams jau baisu ir žodį pasakyti, niekas nė nesitiki tokių lūkesčių kaip mano? Juk mamos žino geriau... Jaučiuosi lyg aš viena čia, kuri esu labiau linkusi klausyti daktarų, auklėtojų, kitų pedagogų, psichologo laipsnį turinčių žmonių ir dar nežinia su kokių institucijų darbuotojais teks susitikti mano vaiko sveikatos, bei gyvenimo gerovės klausimais.


Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą