2017 m. rugsėjo 12 d., antradienis

Alizai penkiolika mėnesių

       Vos įžengusi į penkioliktąjį savo gyvenimo mėnesį, Aliza pradėjo savarankiškai vaikščioti. Mergina nusekė paskui balandį pamiršusi, kad jai reikalinga ranka prisilaikyti einant. Man tai buvo viena džiaugsmingiausių ir kartu viena skausmingiausių akimirkų auginant vaiką. Smagu, kad vaikas sklandžiai tobulėja, bet iškart pradėjau įsivaizduoti, kaip man tenka lakstyti paskui smalsaujančią savo mažylę. Nieko! Išgyvensiu...
        Šio mėnesio metu Aliza mane jau supažindino ir su savo ožiukais. Isterinis rėkimas bei raitymasis yra retas, bet nuolatinis mūsų svečias. Manau, kad neleisdama rėkimu pasiekti, ko ji nori, išvengiu problematiško elgesio ateityje. Tereikia kantrybės išlaukiant, kol mažoji nustos verkti arba, tiesiog, nukreipti jos dėmesį į kitus dalykus. 
 
       Toks elgesys privertė susimąstyti, kad aš kažką darau ne taip, jei ji nusprendė jog toks būdas yra tinkamas išsireikalauti pageidaujamų dalykų. Išreiškusi savo susirūpinimą sulaukiau pastabos, kad gal aš mažylei suteikiu per mažai erdvės... Tai yra, aš tiek įpratus pasirūpinti visais jos poreikiais, kad nė nepastebėjau kiek daug ji gali ir turi pasidaryti pati. Juk jei aš ir toliau viską daryčiau už Alizą, ji neišmoktų susidoroti su sunkumais, dar blogiau - manytų jog rėkimu gali pasiekti viską...
 
        
       Pradėjusi vaikščioti ji dažnai griūna, tad reikia susilaikyti ir nepulti jos kelti. Atrodo, kad jei neverkia tai to ir nedarau, bet kai pradėjau labiau atkreipti dėmesį į savo veiksmus, pastebėjau kad dažnai nė nesumąsčius tai padarau, o kitiems tai irgi kaip refleksas. Vaikai turi griūti. Taip pat jei turi ir atsistoti, patys! Lygiai tas pats ir su laipiojimu, nors ir norisi padėti, bet pagalba tai tik meškos paslauga vaiko vystymuisi. Jei vaikas siekia tai, ką gali pasiekti, reikia leisti jam siekti. Su valgymu šiek tiek sudėtingiau, juk norisi, kad vaikas pavalgytų. Pastebiu, kad jei Alizai sunkiau pasiimti kažką į burną, ji įteikinėja šakutę man, kad pamaitinčiau, nors anksčiau jai labai patiko ja naudotis. Na, kaip nors.
        Vienas maloniausių, bet kartu ir sunkiausių, periodų, kai vaikas tampa mamyčiuku. Jau pora mėnesių tenka tai patirti... Mažoji nuolat nori būti kartu, nuolat prašosi ant rankų, nenoriai prisileidžia kitus (su keliomis išimtimis)... Tai leidžia pasijausti labai reikšminga to mažo žmogeliuko gyvenime, tačiau ir apsunkina kasdienius darbus. Pavyzdžiui, jei ji išalkus ir irzli, padaryti valgyti yra arti neįmanomo. Šiaip ne taip susisukam. Juokingiausia, kai, man apkabinus savo vyrą, Aliza pradeda verkšlenti, eiti link mūsų, o atėjus stumti jį nuo manęs. 
 
Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą