17
diena.
Ispanija.
Čia dvi nakvynės, veikla skirta tik poilsiui. Viduržemio jūra ištaškyta,
išnardyta, išpliuškenta. Paplūdimys labiau priminė skruzdėlyną, tačiau kito
ieškoti nesinorėjo, nes iki jo nuo apsistojimo vietos buvo tik keli žingsniai.
Negana
to, pakeliui ir parduotuvėlė “Baltica”… Kaip supratom, ne lietuvių, rusų
verslininkų, bet pavadinimas vertas dėmesio…
Ispaniško
maisto paragavimui buvo pasiūlytas restoranėlis “Carpe diam”. Gal, bet, visgi…
Kitąkart nesusigundytume ten nueiti, nors pagrindinis patiekalas ir nieko –
ryžių paelija su jūros gėrybėm. Nepatiko šeimininko apsimelavimas nuo durų – į
klausimą, ar yra picos, nes mažasis buvo užsiprašęs, buvo teigiamas atsakymas
su galingu galvos palinksėjimu. Ir tikrai negalėjo nesuprasti, nes jau kokia
kalba bekalbėsi, žodis “pica” aiškiai suprantamas. Kai jau užsisakėm gėrimus ir
jie buvo atnešti, pasirodo, jokios picos čia nėra nė kvapo. Pasiutimas sunkiai
kovojo su lietuvišku nuolankumu, gerai, kad šeimininkas daugiau taip ir
nepriėjo, vargšė padavėja niekuo dėta. Aišku, mažasis liko it musę kandęs, gavo
tik ryžių vakarienei…
18
diena.
Ankstus ispaniškas rytas ir ilga finišo tiesioji
Lietuvon. Tiesa, kertam Barseloną, nakvynė Prancūzijoj, .... miestelyje,
įsikūrusiame gražiame slėnyje. Gaila, kad jau vėlus vakaras.
19 diena.
Apie 1150 km. Kirtom Prancūziją, įvažiavome į Vokietiją. Prancūzija
lepino savo pyragėliais ir baguetti, nors oras buvo toks „mašininis“ – kaip
pradėjo lyti prancūziškame krašte, taip vokiškame ir nesustojo.
Fürth mieste prie Nürnbergo pasisekė tik tuo, kad mašina
buvo priešais nakvynės duris, tad daiktus galėjome susinešti visai
nepermirkę. Bet pati nakvynė
efektinga... Su vyru juokėmės, kad dar nesame buvę užmigę... bare! Bookinge pavadinti apartamentai padaryti iš seniau
buvusio mažo barioko miesto senamiestyje, pačioje pagrindinėje gatvėje. Viskas
būtų gerai, jei patalpos būtų sutvarkytos, bet likęs virimo kepimo rūkymo
kvapas, įsigėręs į sienas, atviri elektros laidai, dušas kažkokioj nišoj
padarytas taip, kad posakio „gero žmogaus turi būti daug“ bent dalinė
vizualizacija ten gali rimtai užstrigti. Tiesa, durys permatomos, už jų dušo
užuolaidėlės ir vaikų lova! Tokie nevokiški
apartamentai žinant šios šalies požiūrį į tvarką. Matyt, šeimininkas ne
vokietis.
20
diena.
Lyja.
Šlapia. Pila. Šalta. Trumpas sustojimas Dresdene. Labai jau noriu Tiuringijos
raudonųjų kopūstų ir desertų nusipirkti.
Lenkija.
Saulė šviečia. Yra vilčių, gal vasara ir
Lietuvon atėjo, deja… Paskutinę dieną
nuvažiuota virš 1600 km. 21 kelionės
dienos ankstų rytą (3.30) sustojome savo kieme.
Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą