10 diena
Po pusryčių į Lisaboną. Iki jos apie 60
km.
Kur pastatyti mašiną? Numatyta stovėjimo aikštelė dabar
virtusi statybų aikštele. Pasukus kelis ratus po centrą už akių užkliūva
krantinėje prie pat pagrindinės aikštės didelė aikštelė, kurioje jau stovi keli
nameliai ant ratų ir lengvosios. Visi užsieniečiai – ispanai, prancūzai,
italai. Pasistatome ir mes šalia – tautų draugystei. Norim susimokėti, ieškome,
kur tai galima būtų padaryti – nėr. Netrukus prie mūsų prisijungia ir naujai
atvažiavę ispanai. Blaškomės po visą pakrantę kaip kokie drugeliai prie žvakės,
tik į skirtingas puses. Galų gale, susistabdom vietinį turistų vežiotoją, kuris
taip pat nieko konkretaus negali pasakyti. Paliekam su ispanais savo mašiniukes
ir išeinam į centrą – bus, kai bus. Kad tik nenuvilktų ir neužblokuotų ratų.
Centrinėj aikštėj užsukam į informacinį centrą, pasiimam
popierinį žemėlapį – kažkodėl jauku su
juo – ir patraukiam link keltuvo, kurį suprojektavo Eifelio mokinys. Su pačiu
keltuvu nesikeliame, nes daug žmonių ir gan prabangu – mums reiktų 20 eurų. Žinom, kad pakilti į viršų galima ir laiptais.
Taip ir padarome. Praktiškai pakylame iki pat viršaus. Į apžvalgos aikštelę
palipt atskirais laiptukais galima susimokėjus tik po 1 eurą. Tą ir padarome. Apžvelgiam Lisaboną,
nusifotografuojame, lipame atgal, o apačioje laukusiujų kelto dar nesimato.
Manau, sutaupėme ne tik pinigų, bet ir nemažai laiko. Toliau – senamiestis, katedra.
Ji įspūdžio nepadarė, nors ir mena senus laikus, kaip ir pilis (20 eurų keturiems). Aišku, atsiveria gražus vaizdas:
vanduo, tiltai, Kristaus skulptūra, senamiesčio stogai, tačiau plikos sienos,
čia pat esančio restoranėlio virtuvės kvapai visai nesužavėjo. Iš toli
pasigrožime šalia esančiais rūmai... ir patraukiame atgal prie pakrantės.
Mašina vietoj, nors praėjo keturios valandos, tuo
nuraminame ir naujai atvykusius aikštelės kolegas, ir judame link Kristaus
skulptūros, kuri yra 110 m aukščio ir panaši į Rio de Žaneire esančią Kristaus
Atpirkėjo skulptūrą. Kad ten nukaktume, reikia važiuoti pro 25 de Abril tiltą, kuris yra vienas ilgiausių (2277
m) pasaulio kabančių tiltų dvidešimtuke. Jis dažnai
vadinamas Golden Gate tilto (šis stovi San Franciske) broliu dvyniu, nes juos
projektavo ir statė ta pati statybų kompanija . Juo važiuojant iš Lisabonos
mokėti nereikia, o į – reikia. Turėjome sumokėti virš euro, o paprašė arti keturių.
Čia išaiškėjo, kad mūsų mašina ne pirmos kategorijos, o antros, todėl ir keliai
brangesni (maniški vis suko galvą, kur dingsta pinigai už kelius...) . O
priklausom antrai todėl , kad ties priekine ašimi virš 1,1
m… Na, gerai, kad bent septintą buvimo Portugalijoje
dieną išsiaiškinom.
Gatvelės suktos, siauros, tačiau nuo šios skulptūros
apžvalgos aikštelės atsiveria nepakartojamas vaizdas...
Dar laiko yra, tad kitas lankomas objektas – UNESCO
paveldo sąraše esantis Belemo bokštas ir Jeronimų vienuolynas. Belemo bokštas
buvo savotiški vartai į pasaulį, menantys istorines portugalų jūrininkų
atradimų keliones, tą patį Vasco de Gama. Beje, šis bokštas buvo tvirtovė,
muitinė ir kalėjimas. Jis bei minėtas šv. Jeronimo vienuolynas vieninteliai XV
a. statiniai, išlikę po stipraus žemės drebėjimo Lisabonoje 1755m.
Belankydami šv. Jeronimo vienuolyno bažnyčią pataikėme
koncertan – mažasis nebenorėjo išeiti, filmavo, kaip gieda mišrus choras,
klausėsi, kokia puiki bažnyčios akustika.
O aš tuo metu radau, kur Vasko da Gama, 1498
m. kelią į Indiją atradęs, ilsisi.
Deja, Belemo pyragėlių pavėlavome... Liko parduotuviniai
ledai, namai, daržovių turgelis, šviežia žuvis-ešerys, kuris greit virto
vakariene, ir miegas.
11 diena.
Paskutinė diena Praia Azul. Tinginio diena: vandenynas,
baseinas, ledai, baseinas... ir į parduotuvę druskos.
Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą