Ispanijoje
išsimiegojom, nereikėjo taip skubėti, nes kelias gerokai trumpesnis, tik 600
km. Tad ramiai atsikėlę susiruošėme apžiūrėti Valladolid senamiestį. Nuostabios
katedros, bažnyčios...
Susigundėme ir ispaniškomis bandelėmis, kurios
lengvos ir tirpstančios burnoje.
Maisto atsargas
papildėme prekybos centre. Ten pat ir pavalgėme picerijoje. O, kad kas būtų
žinojęs, kad picos ne tik skanios, bet ir sočios. Pasiėmėm dvi vidutinio dydžio.
Keturiems, kurie lietuvišką šeimyninę sukerta iškart. Galvojam, maža kas, gal
netiks, gal nepatiks... Praktiškai vieną picą pasiėmę būtume išėję sotūs ir
laimingi. Dabar išėjom labai sotūs, laimingi ir du trečdalius vienos picos
nešdamiesi mašinon...
Ir, galų gale, kertame
Portugalijos sieną. O po kelių valandų pasiekiame ir savo laikinus, keturiom
nakvynėm namus. Prie pat Atlanto vandenyno. Vaizdas, garsas, kvapas... Įbridau
su mažuoju bent kojas sušlapinti, nors vėjas didelis, nešilta ir žmonių pakrantėje,
kiek akys užmato, nėra. Na, yra, mes keturi... Galiūnas tas senukas Atlantas,
bauginantis, kai putodamos bangos ritasi į krantą...
p.s. Vakarienei
tradiciškai po kelionės lietuviški barščiai: ispaniškos bulvės, burokėliai,
lenkiška mėsa... lietuviškumui lietuviškos rūkytos dešros įmečiau ...
Ir jei taip apie
kainas. Dėl to lietuviškumo. Galim pasidžiaugti, jog esam tikri europiečiai,
kitos šalys dar turi nemažai erdvės pasitempti iki kai kurių mūsų maisto ar
pramoninių prekių kainų, tie patys ispanai ir portugalai. Vis smagu kur nors
pirmauti...
Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą