Didžiausias keturioliktojo mėnesio atradimas Alizai yra bamba. Jos
pačios, mamos, tėtės... Nesuvokiamai įdomus darinys, kuriam neprilygsta
jokia kita kūno dalis. Sunkiai, bet, galiausiai, įsidėmėjo bei dažnai
paprašyta parodo ir akis, ausis, nosį bei burną.. Reiks pradėt mokyt ir
visa kita.
Anksčiau Aliza elgėsi kaip kačiukas, ją domino tie patys žaislai ir
garsai... Dabar ji tapo kaip viską kartojanti beždžionėlė. Taip smagiai
atrodo, kai prisideda telefoną prie ausies ir kažką sau burbuliuoja.
Šiek tiek erzina, kad Alizai būtinai reikia stumti vežimą ir būtinai už
tam skirtos rankenos (ją reikia laikyt rankose, kad pasiektų...). Kad ir
užtrunka procesas, bet labai smagu stebėti kaip Aliza papučia viską, ką
valgo (net ir žįsdama). Prieš miegą, jei nepamiršta, pasupuoja savo
grojantį meškiuką. Vaizdingai pademonstravus stiprų apkabinimą, su
spaudimu ir stenėjimu, Aliza prisiglaudus irgi įsitemps ir pastenės. O
jei tėvelis pučia mamai į pilvą, mergina visada prisijungs.
Nerealus jausmas, kai vaikas pradeda bendrauti ne tik riksmu/verksmu bet
ir veiksmais, ir net žodžiais. Kad paimti ant rankų, ji atsistoja
priešais ir tempiasi aukštyn neleisdama paimti jai už rankų. Kad pakelti
į viršų, kai laikau ją sėdėdama, apkabina ir taip pat tempiasi į viršų.
Ne iš kart supratau, ko vaikas nori tampydamas mano ranką, bet dabar
jau visada taip ji prašo persukt nepageidaujamą muzikėlę, paduoti norimą
daiktą, atidaryti uždarytą talpą... Vis neapsiverkiau, kai Aliza pasakė
"Mama, ku-ku" ir pasislėpė po savo marškinėliais! Tiesa, čia,
tikriausiai, pirmas sakinys į kurį neįeina žodis "ka-ka". Šiaip mažylė
burbuliuoja tik pavieniais žodžiais: mama, tete, ba(m)ba, papa(s), am-am,
abpu/aba (kas reiškia arba ačiū arba labas, priklausomai nuo situacijos
- jaučiasi iš intonacijos).
Su šakute valgo pati. Su šaukšteliu kol kas nelabai sekasi - viskas
iškrenta dar prieš pasiekiant burną. Tačiau tai Alizos nesustabdo
bandyti dar ir dar kartą. Ypač jei maistas patinka. Mūsų panelė labai
išranki. Gerai, kad bent kiaušinio, makaronų ir sriubos atsisako tik
tada, kai iš ties nealkana. Košes ir įvairias tyreles galima pamiršt -
reikia suaugusiųjų maisto! Juk jau kramtyti gali. Nors kietesnes
daržoves ar vaisius pakramčius išspjauna. Išbandyti blyneliai ir
varškėčiai/varškėtukai nesužavėjo. Lengviau valgo kai tėvelis maitina
nei kai mama...
Per visišką atsitiktinumą Aliza pradėjo naudotis ir puoduku. Dar
neketinau jos pratinti, bet vieną dieną sugalvojau tiesiog pabandyti
pasodinti ant puoduko ir nustebino tai, kad jai patiko. Anksčiau kiek
sodinau, tiek iš kart nuo jo lipo. O tada kiek sodinau, tiek siusiojo.
Po trijų dienų pastebėjau, kad persistengiau, per dažnai sodinau, ir jai
atsibodo, nebenorėjo sėstis.. Tai, galiausiai, sodinu tik atsikėlus,
prieš miegą ir jei matau, kad jau daro kažką, trumpai pasakius - kai
laikas sauskelnes keisti.
Nors ir natūralu yra toks Alizos tobulėjimas, bet, kažkodėl, nuo pat
pirmų dienų liudijant visą augimo procesą, jos atsiradusi nuovoka atrodo
neįtikėtinai. Stebiuosi kiekviena smulkmena!
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą