Alizai keturiolika mėnesių

    Didžiausias keturioliktojo mėnesio atradimas Alizai yra bamba. Jos pačios, mamos, tėtės... Nesuvokiamai įdomus darinys, kuriam neprilygsta jokia kita kūno dalis. Sunkiai, bet, galiausiai, įsidėmėjo bei dažnai paprašyta parodo ir akis, ausis, nosį bei burną.. Reiks pradėt mokyt ir visa kita.

      Anksčiau Aliza elgėsi kaip kačiukas, ją domino tie patys žaislai ir garsai... Dabar ji tapo kaip viską kartojanti beždžionėlė. Taip smagiai atrodo, kai prisideda telefoną prie ausies ir kažką sau burbuliuoja. Šiek tiek erzina, kad Alizai būtinai reikia stumti vežimą ir būtinai už tam skirtos rankenos (ją reikia laikyt rankose, kad pasiektų...). Kad ir užtrunka procesas, bet labai smagu stebėti kaip Aliza papučia viską, ką valgo (net ir žįsdama). Prieš miegą, jei nepamiršta, pasupuoja savo grojantį meškiuką. Vaizdingai pademonstravus stiprų apkabinimą, su spaudimu ir stenėjimu, Aliza prisiglaudus irgi įsitemps ir pastenės. O jei tėvelis pučia mamai į pilvą, mergina visada prisijungs.

      Nerealus jausmas, kai vaikas pradeda bendrauti ne tik riksmu/verksmu bet ir veiksmais, ir net žodžiais. Kad paimti ant rankų, ji atsistoja priešais ir tempiasi aukštyn neleisdama paimti jai už rankų. Kad pakelti į viršų, kai laikau ją sėdėdama, apkabina ir taip pat tempiasi į viršų. Ne iš kart supratau, ko vaikas nori tampydamas mano ranką, bet dabar jau visada taip ji prašo persukt nepageidaujamą muzikėlę, paduoti norimą daiktą, atidaryti uždarytą talpą... Vis neapsiverkiau, kai Aliza pasakė "Mama, ku-ku" ir pasislėpė po savo marškinėliais! Tiesa, čia, tikriausiai, pirmas sakinys į kurį neįeina žodis "ka-ka". Šiaip mažylė burbuliuoja tik pavieniais žodžiais: mama, tete, ba(m)ba, papa(s), am-am, abpu/aba (kas reiškia arba ačiū arba labas, priklausomai nuo situacijos - jaučiasi iš intonacijos).

      Mūsų mažylė akivaizdžiai tampa vis savarankiškesnė. Nors be pagalbos padaro vos tris žingsnius, o tada reikia rankos arba tupia eiti keturiom, laiptas lipt jai būtina savo pačios kojomis. Viena ranka pas mamą, kita ant turėklo ir žingsniuoja kojas dėdama vis ant kito laipto (dviejų kojų ant to paties laipto nelaiko). Juokingai atrodo kai pamiršta paslinkti ranką turėklu, bet vis rečiau. Gaila, ne visada turiu tam kantrybės. Žaidimų aikštelėje jau nebe gana tiesiog suptis ir pačiuožinėti. Reikia lipti, lįsti, persėsti, kažką pasiekti, paliesti... Tiesa, smėlio dėžėje dar nelabai suprato, ką jai ten daryti net ir mamai parodžius pavyzdį. Nepaisant savarankiškumo trinantis vienoje vietoje, kad ilgiau pasivaikščiot, reikia su savimi pasiimti ir stumduką, kitaip vaiką teks nešioti - vežime nesėdi, o jei ir pasėdi tai be galo trumpai. 

      Su šakute valgo pati. Su šaukšteliu kol kas nelabai sekasi - viskas iškrenta dar prieš pasiekiant burną. Tačiau tai Alizos nesustabdo bandyti dar ir dar kartą. Ypač jei maistas patinka. Mūsų panelė labai išranki. Gerai, kad bent kiaušinio, makaronų ir sriubos atsisako tik tada, kai iš ties nealkana. Košes ir įvairias tyreles galima pamiršt - reikia suaugusiųjų maisto! Juk jau kramtyti gali. Nors kietesnes daržoves ar vaisius pakramčius išspjauna. Išbandyti blyneliai ir varškėčiai/varškėtukai nesužavėjo. Lengviau valgo kai tėvelis maitina nei kai mama...

      Per visišką atsitiktinumą Aliza pradėjo naudotis ir puoduku. Dar neketinau jos pratinti, bet vieną dieną sugalvojau tiesiog pabandyti pasodinti ant puoduko ir nustebino tai, kad jai patiko. Anksčiau kiek sodinau, tiek iš kart nuo jo lipo. O tada kiek sodinau, tiek siusiojo. Po trijų dienų pastebėjau, kad persistengiau, per dažnai sodinau, ir jai atsibodo, nebenorėjo sėstis.. Tai, galiausiai, sodinu tik atsikėlus, prieš miegą ir jei matau, kad jau daro kažką, trumpai pasakius - kai laikas sauskelnes keisti.

      Nors ir natūralu yra toks Alizos tobulėjimas, bet, kažkodėl, nuo pat pirmų dienų liudijant visą augimo procesą, jos atsiradusi nuovoka atrodo neįtikėtinai. Stebiuosi kiekviena smulkmena! 

 

Aistė