2017 m. balandžio 17 d., pirmadienis

Zaraso ežero pakrantė



Norėdama susitikti su draugais, nebegaliu tiesiog susibėgti arbatos puodeliui ar eiti pasivaikščioti šimtus kartų trintais takais. Kai dirbau, tai buvo didžiausias malonumas. Tačiau kai išėjau į vaiko priežiūros atostogas, tai tapo viena pagrindinių veiklų. Kiek gi galima? Tad šį kartą atvykus į gimtąjį Molėtų miestelį pasirūpinau, kad susitikimų planai apimtų kažką naujo, nelankyto, nematyto. Smagu surasti bendraminčių, kurios su mielu noru “pasirašo” paįvairinti kasdienybę.
Šiais metais, žiemą išlėkus į pajūrį (Žiemą lekiam į pajūrį! Poilsis Palangoje) , nusipirkau smagų suvenyrą - magnetuką. Jame pavaizduota visa Lietuva su keliais įvardintais miestais. Puikus variantas norint ant šaldytuvo sutaupyti daugiau vietos dovanotiems ar tai pačių atsivežtiems iš svečių  šalių magnetukams. Nuo to laiko mane sąžinė graužė dėl, magnetuke esančių, bet dar nelankytų Zarasų. Ir štai su drauge suderinom abiems tinkamą dieną. Beje pasitaikė labai šilta ir saulėta diena.
Kartu su savo vaikučiais, jų kėdutėmis bei vežimais “susipakavome” į didesnį automobilį ir iškeliavom į valandos kelionę nevažinėtais keliais. Geroje kompanijoje kelionė neužtruko, o vaikučiai gerai pailsėjo (pamiegojo) prieš pasivaikščiojimą Zaraso ežero pakrante. Pažintį su nelankytu miestu pradėjome nuo apžvalgos rato. 




Giedras dangus, saulutė, didžiulis ežeras akino savo grožiu. Net ir ankstyvą pavasarį, kai dar gamtoje taip pilka ir niūru, čia matomas vaizdas tikrai džiugina akį. Tačiau nusivylėm neradusios galimybės, su vežimais, nusileisti tiesiai nuo apžvalgos rato iki pakrantės. Gūžtelėjome pečiais, kaip čia nepagalvota. Šiokį tokį priėjimą radome nuėję toliau į miestą. Vėliau išsiaiškinome kad, dar  sekantis priėjimas, buvo žymiai patogesnis. Ežero pakrantė labai sumaniai sutvarkyta. Pakeliui pilna tiltelių, suolelių. Nutiestu taku nukeliavome iki, vieno Zarasiškio ypatingai rekomenduotos aplankyti, salos. Vien iš šios salos atsiverianti panorama verta laiko ir pinigų skirtų kelionei. Tokius vaizdelius esu mačius tik meninėse nuotraukose iš užsienio. Gaila iš mūsų nekokios menininkės, tad foto tikrai neperteikia matyto nuostabaus vaizdo.





Prieš važiuodamos namo dar pasivaikščiojome po patį miestą. Šiek tiek paklaidžiojusios priėjome centrinę miesto aikštę. Kuri, pasirodo, yra beveik prie pat lankytos Zaraso pakrantės. Joje tikėjomės rasti kur patogiai atsisėsti ir pavalgyti, bet… Viena rasta kavinė apskritai uždaryta, o kol pasiekėme kitą, iki jos darbo pabaigos buvo likusios septynios minutės. Lankant Zarasus ne sezono metu, sekmadienį, reikėtų turėt užkandžių ne tik vaikams bet ir sau. Nebent tinka kebabinė ar degalinė - jos dirbo. Be degalinėje esančio WC, tokių (veikiančių) dalykų pakeliui irgi nematėme. Pavalgėme tik grįžusios į Molėtus. 

Zarasai Renatos akimis -> Pasižvalgymai po Zarasų kraštą .

Aistė 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą