2017 m. balandžio 12 d., trečiadienis

Alizos savaitė su bendraamžiu draugu



Aliza sutikusi kitus mažus vaikus visada labai atidžiai juos stebi, rankomis siekia paliesti  jų kojas, galvą, akis. Jai be galo įdomu matyti kaip kiti vaikai yra pervystomi, žindomi, maitinami. Dukrytei buvo tikra pramoga, kai savaitėlei į svečius atvyko draugė su pusantro mėnesio jaunesniu sūneliu.
Viešnagė prasidėjo šiek tiek chaotiškai. Į nediduką automobilį teko sutalpinti ne tik du suaugusius ir du vaikus, bet ir du vežimus. Bagažinę neblogai atitaranavau talpindama antrąjį vežimą. Bet nuleidau rankas manydama, kad vis tik neišsiimti savo vežimo, važiuojant pasitikti svečius,  buvo klaida. Bet, galiausiai, sutilpom! Abu vaikus, vienas šalia kito, susodinom gale ir palikom vietos prižiūrinčiam suaugusiąjam. Šalia manęs, prie vairuotojo, “pasodinome” antrą vežimą. Mano mergina nuo pirmos akimirkos buvo be galo susidomėjus šalia gulinčiu mažyliu.


Pasiekus namus ir išrengus vaikus prasidėjo tradicinis apčiupinėjimas, veiksmų stebėjimas, garsų klausymas. Aliza ilgokai buvo susifokusavusi ties svečiu, iš šalies atrodė, kad jai jis kaip naujas, nematytas žaislas. Draugui nelabai patiko dukrytės smalsumas, nepatiko būti čiupinėjamam eksponatui. Nors apsipratęs ir pats siekė paliesti Alizą, kuri prisimerkusi vengė jo artėjančių rankų. Abu vaikai rodė tenkinančią taisyklę, kad galima žiūrėti, bet neliesi. Tačiau, kartu, abiems labai jau rūpėjo vienas kitą pačiupinėti.



Vaikai pirmomis dienomis kartu leido nedaug laiko. Susitikdavo tik rytais ir vakarais. Bet kai susitikdavo, Aliza pamiršdavo, kad egzistuoja toks žmogus kambaryje, kaip mama. Visas dėmesys skirtas svečiui ir jo mamos pakabukui ant kaklo (aš papuošalus užsidedu labai retai). Trečią kartu leidžiamą rytą pasirodė, kad Alizos draugas iš pajūrio jau apsiprato su kompanija. Ramiau reagavo į prisilietimus, ne taip pyko, kai iš jo buvo atimtas čiulptukas ir kiti žaislai. Mat, mano dukrytei visada reikia to, ką turi kitas vaikas. Bet, panašu, kad jis tą rytą buvo tiesiog ypatingai geros nuotaikos, nes likusiomis dienomis toliau per daug nesimėgavo Alizos dėmesiu. O mano mažylės susidomėjimas juo nemažėjo.
Tiesa, draugas dukrytę domino tik būnant namie. Išvykus į mini turą po miestą, nei mašinoje, nei iš jos išlipus, vaikai vienas kitam dėmesio nerodė. Rūpinosi naujais garsais bei vaizdais aplinkui. “Linksmiausia” būdavo kai automobilyje vienas iš kūdikių sunerimdavo. Jei vienas verkdavo, kitas, berods, nei kart neatsiliko. Nuraminus neramumų pradininką, verkti nustodavo ir kitas vaikas. Lauke, namuose ar kitose patalpose nieko panašaus nebuvo, tik automobilyje. 
             Svečiams palikus mūsų namus dukrytė vėl tapo mano "uodegyte". Sekioja visur, kur tik einu. Jai dažniausiai reikia, kad tiesiog sėdėčiau šalia, kol ji sau žaidžia. Po šios trumpos viešnagės, matydama kaip Aliza bendrauja ir su kitais vaikais, priėjau išvados, kad jai turėtų labai patikti darželyje. Nežinau ar atsirastų vaikas, kuriam patiktų būti čiupinėjamam (iki šiol neatsirado), bet panašu, kad vien būvimas tarp bendraamžių vaikų dukrytei teiktų daug džiaugsmo. Žiūrėsim, kaip seksis kieme esančioje vaikų žaidimų aikštelėje.

Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą