2017 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Pirmoji Alizos liga




Jau žinau kaip Aliza pasikeičia pradėjus dygti dantukui. Tampa irzlesnė, nevalgi, neapsisprendžia ko nori. Paskutinį kartą, ramiai nakčiai, labai padėjo paracetamolio žvakutė. Tad šį kartą irgi panaudojau pusė žvakutės, kaip daktarė yra rekomendavusi.
Išmiegojusi vos valandą dukrytė labai mane išgąsdino gausiai atpylusi ir toliau aktyviai žiaukčiodama. Kai tik nustojo, apiprausiau, perrengiau. Mažylė pradėjo žaismingai kalbėti. Grįžom į lovą, daviau atsigerti vandens, pamatavau temperatūrą. Temperatūra pirmą kartą per mažylės gyvenimą siekė net 38°C.  Kažkur skaičiau ar girdėjau, kad danties augimas gali sukelti tokius simptomus. Svarsčiau kaip elgtis. Žvakučių vartojimą turi skirti bent 6 valandos, o ją buvau visai neseniai sunaudojus.
Temperatūrai nemažėjant, o vaikui dar kartą atpylus ir tampant vis irzlesniam, pradėjau svarstyti, kad gal vaistų kiekis mažokas. Vis dėl to daktarė rekomendacijas suteikė prieš 9 mėnesius, Aliza vyresnė, sunkesnė… Po poros valandų svarstymo, trijų valandų skirtumu, sunaudojau ir antrą žvakutės pusę. Aliza nurimo, užmigo. Ir didžiausia mano klaida buvo ją pasiguldyti tarp mūsų ir šiltai apkloti.
Po keturių valandų dukrytė pažadino mus isterišku riksmu. Nuraminus pamatavau  temperatūrą, skaičiai viršijantys 39°C tikrai išgąsdino. Rankose mažoji pradėjo rimti, vėl snausti. Prisigalvojusi baisiausių dalykų skambinau į greitąją. Va kada sužinojau, kad kūdikiams išgėrus vaistų reikia ne po antklode lįsti ir išprakaituoti, o išsirengti ir atsigerti vėsaus vandens. Tada supratau, kad Aliza pradėjo rimti, nes sumažėjus temperatūrai aplinkui, pasijuto komfortiškiau.
Sekanti paracetamolio dozė buvo panaudota išlaukus visas 6 valandas. Ryte pasiskambinau vaiko pediatrei. Priėmė tą pačią dieną. Vienuolikto mėnesio antrąją savaitę Alizai pirmą kartą paraudusi gerklė, pirmą kartą imtas kraujas iš piršto, nustatytas bakterinė infekcija. Pirmą kartą išrašyti antibiotikai, gerosios bakterijos, stipresni vaistai nuo temperatūros, gydantys (ne tik valantys) lašai į nosis.
Sužinojusi diagnozę, ją priėmiau labai asmeniškai. Žodis “bakterinis” palietė sąžinę. Privertė sunerimti, ar ne per retai tvarkau namus, ar ne per retai plaunu dukrytės rankas, ar visada sužiūriu, kas nukeliauja jai į burną, ar ne per mažai rūpinuosi ant kokio grindinio ji ropoja… Perdėtas pedantiškumas irgi ne į naudą! Kaip žinoti, kur tas nekenksmingas viduriukas? Tikriausiai tokio nėra, bakterijos visur kur tik prisiliesi. Reikia, tiesiog, stiprinti imunitetą. Pasak sesės, Aliza ir taip ilgai išbuvo nesusirgusi. Tiesa, prisiklausiusi kalbų apie imuniteto stiprumą žindant, tikėjausi, kad su ligom neteks susidurti iki kol dukrytė pradės lankyti darželį.
Ne kartą galvodama apie tokią akimirką, maniau, kad pulsiu į paniką, bet laikiausi puikiai. Tikriausiai dėl to, kad visą laiką, iki kol daktarė nepasakė kitaip, maniau jog tai tik su dantuko augimu susiję vargai. Nuvertinau. Šios nakties patirtis atkreipė mano dėmesį į tai, kad kūdikio verksmas erzina tik tada, kai padarau visas pagrindines procedūras, ir nežinau, ko jis dar nori. Sergantį vaiką, nepaisant verkimo, norisi paimti į rankas ir nepaleisti kol pasveiks. Jo lipšnumas, noras prisiglausti tik ir traukia glausti prie krūtinės ir sūpuoti be sustojimo...

Aistė 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą