Pagal amžių Aliza dar priklauso kūdikių katekorijai, bet pasižiūrėjus į ją jau neapsiverčia liežuvis jos taip pavadinti. 6.5 mėn svėrė 8.6 kg o ūgis buvo 72.5, dabar tikriausiai dar šiek tiek didesnė ir sunkesnė. Bent jau žandukai užsiauginti kaip kokio burunduko. Tiesa, kūdikiams tai priklauso, kai pradės vaikščiot jie greit ištirps.
Nors pati Aliza dar neatsisėda, numanau, kad tai mano kaltė, neskyriau per daug laiko praktikai, bet pasodinta ji dingsta žaisluose. Tyrinėja juos, mėto, spygauja sau ir bendrauja, tikriausiai, su jais. Juokingiausia tai, kad įdomiausi žaislai yra kartoninės dėžės, tualetinis popierius, šventinės dekoracijos. Šį mėnesį pramyniau katinišku periodu, nes mūsų katė domisi tais pačiais dalykais.
Net susigraudinau, kai mūsų mergytė, septintojo mėnesio pradžioje, vos prilaikoma ėmė ir atsistojo ant savo mažų kojyčių, atsirėmė pilna pėda ir pakilo į viršų. O kiek pačiai laimės buvo pasaulį pamatyti iš kitokios pozicijos, tiek pat laimės suteikia ir visi kiti trumpi pastovėjimai prilaikant už rankyčių. Pavargus lengvai nuslysta žemyn ant užpakalio. Ji atrodo tokia neįtikėtinai stipri prisiminus, kad visai neseniai buvo maža vos judanti lėlytė.
Pasak teorijos, Aliza jau turėtų šliaužioti, bet ji tai daro tik atbulomis. Atsistumia rankomis nuo žemės ir nuslysta atgal. Jei reikia kur toliau nukeliauti, tai ji ten paprasčiausiai nurieda. Net ir pasodinta ilgai nenusėdi vienoje vietoje, nežinau kaip, bet iš lėto, nepastebimai, nučiuožia tai į priekį, tai į šoną arba dar ir apsisuka. Savo mobilumu stebina kiekvieną dieną.
Aliza pakalbinta visada išsišiepia iki ausų ir nusijuokia. Šypsosi beveik nuolat jei tik aplink nesimato jokios kameros. Sąmoningai tiesia rankas, kad ją pakelti, o pakėlus spurda lyg paleista imtų ir nubėgtų… Įpusėjus septintam gyvenimo mėnesiui pradėjo jautriau reaguoti į žmones už mūsų mažos šeimynos ribų. Vienų prisibijo ir tik apsipratus prisileidžia, jei iš vis prisileidžia, o kitus vos tik pamačius šokinėja ir krykštauja. Na, mes tėveliai, žinoma, patys mylimiausi! Tiesa, aš gal šiek tiek atsibodus - ištisas dienas būnam kartu - bet štai tėvelis pats pačiausias ir reikalingiausias…
Stebina tai, kad Aliza nevalgo jokių pirktinių tyrelių, negeria sulčių. Avižinės košės taip pat nemėgsta. Bandžiau apgauti ir patiekti daržovienę su pora šaukštelių smulkintų avižų, bet nepavyko. Išmokusi neprasižioti, kad nepatektų maistas į burną, ji puikiai tuo manipuliuoja. Nenustygdama vietoje valgo daržovienes: morka, bulvė ir moliūgas. Tinka ir moliūgą pakeitus cukinija ar brokoliu. Labiausiai mūsų vaikui patiko batonas, davus riekutę be plutelės taršo ją kaip kelias dienas nevalgius… Tiesa, reikia prižiūrėti, kad nenurytų didesnių gabaliukų.
Prižiūrint daviau jau paragauti ir morkos, banano, obuolio gabaliukų… Jau žino, kur juos dėti, bet dar sunkiai sekasi kramtyti, tiksliau trinti burnoje. Rodos batonas puikiausiai tinka praktikuojantis kramtyti, mat jį ilgiausiai volioja burnoje, daržovės ir vaisiai per greit nuslysta gerkle ir vaikas pradeda springti. Užspringus dar nebuvo, bet vos sukosėjus, dėl viso pikto, verčiu aukštielniką. Taip ir žaidžiam kartais. Kažkaip išmokt tai reikės.
Žiūrint į Alizą kyla mintys, kad mūsų šeimoje auga dar viena ekstravertė. Nepaisant kelių išimčių, kai vaikas išsigąsta žmogaus, jai be galo patinka būti kalbinamai ir kalbinti pačiai, patinka būti tarp žmonių. Labai smalsiai siekia pačiupinėti kitus mažučius vaikučius, ima už rankos, liečia galvą, tenka saugoti, kad neiškabintų akių… Akylai stebi mažylius, jų judesius. Dabar, kai Aliza jau labiau komunikuoja, reikės pradėt ieškoti įdomių būrelių su bendraamžiais vaikiukais. Noriu, kad mūsų mergytė būtų kuo socialesnė, kuo aktyvesnė.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą