2016 m. spalio 15 d., šeštadienis

Alizai keturi mėnesiai

     
        Niekaip nenustoju stebėtis, kaip greitai bėga laikas. Šią frazę kartoju, tikriausiai, dažniau nei bet kurią kitą. Bet kaip kitaip? Atrodo dar visai neseniai gulėjau gimdymo palatoje, o štai mūsų mažylei jau 4 mėnesiai! Ūgis ir svoris laikosi ties viršutine normos riba. Per paskutinį mėnesį priaugo 1 kilogramą ir 3.5 centimetrus. Dabar svoris 7.3 kg., o ūgis 69 cm. Negaliu atsistebėti akivaizdžiais pokyčiais.
Alizai be galo patinka vanduo, maudynės visada praeina su plačia šypsena veide. Kai po kelių maudynių iš vonios išėjome šlapi, ne tik Aliza, bet ir mes, ją pradėjome maudyti bendroje vonioje su specialiu gultuku, kuriame pagaliau ji nebeskęsta. Jau nuo ketvirtojo mėnesio pradžios visiškai atsisakėme mažos vonelės. Alizai daugiau erdvės judėti ir mums mažiau vargo.
Pirmąją ketvirtojo mėnesio savaitę Aliza pirmą kartą apsivertė nuo pilvo ant nugaros ir tą pačią dieną, pirmą kartą sugriebė prieš ją kabantį žaisliuką. Jau buvau šiek tiek sunerimus, kad vėluoja, bet akivaizdu, kad veltui. Toliau galiu kartoti visiems, kad mūsų mažylė auga kaip pagal vadovėlį.
Tiesa, nuo pilvo ant nugaros vartytis nėra mėgėja, po pirmų poros kartų, daugiau taip ir nebeapsivertė. Tačiau smagu stebėti kaip gulėdama ant pilvo siekia priešais esančius žaisliukus. Šis mėnuo yra pirmas mėnuo, kai Aliza iš ties žaidžia su savo barškučiais. Pati laiko rankose, žiūri į juos, barškina ar tiesiog čiupinėja laikant juos priešais ją… Žinoma, geriausias žaislas yra jos pačios rankos. Ji jas suneria, deda į burną, paragauja kiekvieną pirštą atskirai ir visus kartu. Iš to, kaip ji čiulpia nykštį, galima nuspėti ar ji alkana, ar bando užmigti, ar tiesiog žaidžia.
Paskutiniu metu mūsų ramusis angeliukas pradėjo dažniau prašytis ant rankų. Vienoje būsenoje ilgai neišbūna, greit pradeda muistytis, spardytis. Nuraminimui reikia parodyti kažką naujo. Pats laikas! Pakėlus ją galima stebėti kaip ji sukasi bandydama pamatyti, kas vyksta už jos. Būdama mano rankose dažnai stebi katę arba savo tėtį. Būdama pas tėtį, akimis sekioja mane. Visada džiaugsmingai sutinka mus abi veidrodyje. Mums leidžiant laiką ne namuose  apžiūrės viską kas aplinkui.
Kilnojant Alizą į viršų jau galima sulaukti ne tik plačios šypsenos veide, bet ir kažko panašaus į juoką. Tiesa, pati to garso neįvardijau kaip juoko, bet kai sesuo pasakė, kad ji juokiasi, tai lyg ir akivaizdu. Sunku apibūdinti tą nuostabų jausmą kai prajuokini savo vaiką, lyg kažką įspūdingo būčiau padarius. Juk kūdikio juokas atrodo toks nuoširdus, toks natūralus, suaugę tokio efekto nesukuria...
Per paskutinį mėnesį išryškėjo Alizos akių spalva. Gal ji dar keisis, bet šiuo metu mūsų mažylė turi labai tamsiai rudas akis. Mūsų kūdikis vis labiau panašėja į vaiką, į mažą žmogutį. Žiūriu į ją ir negaliu atsistebėti, kad ji mano, o aš jos.

Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą