reklama

2016 m. spalio 5 d., trečiadienis

Mūsų vaikas - musulmonas



Ne kartą girdėjau, kad santykis su Dievu turėtų būti kiekvieno asmeninis reikalas. Tai turi būti laisvas pasirinkimas! Nepaisant to, kalbant apie religijas vistiek užsiplieskia karštos diskusijos. Stengiuosi būti nešališka, bet gyvenant krikščioniškoje šalyje su musulmonu vyru tai šiek tiek sudėtinga. Sąmoningai ar ne, kartas nuo karto, ši tema yra paliečiama. Diskutuojant visada jaučiu didžiulį spaudimą įrodyti ne tik savo, bet ir savo vyro pasirinkimo teisingumą arba rinktis tai, kas man nepriimtina. Metų metus - lyg pasaka be galo. Pavargau kartotis. Negi taip sunku sutarti, kad nesutariame? Atlaikius šitiek diskusijų aš savo nuomonės vis dar tvirtai laikausi. Negi tai nieko nesako? Skaudžiausia, kai žmonės, sužinoję, kad mūsų vaikas bus musulmonas, sureaguoja taip, lyg tai leisdama daryčiau nusikaltimą. Absurdas!
Tiesa, niekas iš artimiausių žmonių, nepaisant nepritariančios nuomonės, man neaiškina kaip mes turime auginti savo vaiką. Bent tiek. Tačiau bendra vyraujanti nuomonė, kad būti musulmonu yra kažkas neapsakomai blogai, mane vistiek dusina. Krikščionys demonstratyviai išreiškia nusivylimą, kai pasakau, kad vaiko nekrikštysim. Netikintys ar silpnai tikintys būtinai pabrėš, kad užklijavus vaikui religijos etiketę yra apribojama jo laisvė rinktis. Paradoksalu žinant, kiek iš jų yra pakrikštyti, vaikystę praleidę bažnyčioje ar tikybos pamokose ir turintys visas sąlygas laisvai rinktis, kaip elgtis ir kuo tikėti... Be viso to, patys pakrikštiję savo vaikus, leidžia juos į bažnyčią ar yra kažkieno krikšto tėvai. Bet, jei kalba eina apie vaiko auginimą musulmonu, tai pasidaro kažkas smerktino. Po galais, juk ne vien nuo religijos priklauso žmogaus dora ar laisvė rinktis! Ji priklauso nuo šeimos, bendruomenės ir, šiais laikais, nuo interneto pagalba pasiekiamos informacijos. Neketinu ginti Islamo, jokie mano žodžiai vyraujančios nuomonės apie šią religiją tikrai nepakeis. Tik noriu patikinti, kad aš puikiai žinau, ką darau.
Nėra žmogaus, kurio pasirinkimų neįtakotų aplinka. Šeima, giminės, draugai, mokykla, universitetas, darbas, visuomenė, valdžia ir t.t. Vieni daugiau, kiti mažiau, tačiau kiekvienas atliekame tam tikrą vaidmenį kito žmogaus gyvenime. Dar negirdėjau, kad žmogus išmestų nesugebantį savimi pasirūpinti vaiką į gatvę sakydamas: "Rinkis, kuo nori būti! Rinkis, kaip nori gyventi! Aš negaliu už tave spręsti...". Žinoma, sąžiningiausia būtų vaiką vienodai supažindinti su visais galimais keliais. Bet tai nerealu! Abu su vyru savo vaikui galime tinkamai pateikti tik tai, kas mums abiems atrodo teisinga, kas mums arba vienam iš mūsų yra svarbu. Kaip ir kiekvienas, vadinantis save krikščionimi, renkasi, kuo jam tikėti ir kuriomis tiesomis sekti, taip ir mano vyras renkasi tai, kas jam atrodo teisinga. Tik renkasi iš kitos religijos. Nepaisant to, jis yra vienas iš rūpestingiausių ir sąžiningiausių mano kada nors sutiktų žmonių. Gal jo religija man ir netinka, bet tam, kuo jis vadovaujasi gyvenime, aš nuoširdžiai pritariu ir sutinku tai perduoti mūsų bendram vaikui.
Šiandien mūsų vaikas - musulmonas. Musulmonas, nes mama, nors ir nereliginga, tiki tuo pačiu vienu Dievu kaip ir tėtis. Musulmonas, nes tėčiui, nors jis ir nėra tipinis medijos nupieštas musulmonas, tai svarbu. Musulmonas, nes mamai, pažįstančiai ne vieną musulmoną ir plačiai susipažinus su Islamu, tai netrukdo. Musulmonas, nes, kol vaikas dar negali rinktis, už jį renkasi tėvai. Abu tėvai, bendru sutarimu, nes vaikas nepriklauso tik mamai ar tik tėčiui. Nieko nedaryti, nesuteikti vaikui religijos, yra toks pats pasirinkimas kaip ir bet kuris kitas! O, galiausiai, koks kieno skirtumas, kokia etiketė klijuojama vaikui, kai ji vistiek nieko nepasako apie auklėjimo subtilybes ir tuo labiau apie patį žmogų…  Kad ir kaip bebūtų, žmogus - ne robotas: sulaukęs tam tikro amžiaus, pats renkasi, kaip jam gyventi, kuo tikėti ir niekas per prievartą nepakeis jo mąstymo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą