Antrąją dieną, nors mama dar nesijaučiau, bet šis vaidmuo sekėsi
daug geriau. Maitinau, kas dvi/tris valandas, keičiau sauskelnes, leidau
miegoti, daug miegoti… Visas mano dėmesys buvo nukreiptas rūpinimusi pagrindiniais
savo mergaitės poreikiais. Skausmas ir diskomfortas per daug nevargino.
Matomai, dėl to, kad man tai mažiausiai rūpėjo, be to, šiuo klausimu, labai
padėjo ligoninėje duoti nuskausminamieji.
Laisvu metu, kadangi nesimiegojo, atkreipiau dėmesį, kad naujienos
apie mūsų mergaitės gimimą sklido greičiau nei tikėjausi. Prasidėjo komentarai,
sveikinimai viešojoje erdvėje (facebook’e), kai pati dar nespėjau nieko ten
patalpinti. O dar vis buvo žmonių, kuriuos norėjau informuoti pati. Pajutusi
šiokį tokį spaudimą, pasidalinau naujienomis ir plačiau.
Labai vertinu supratingus žmones kurie suteikė man erdvės ir
apsiėjo su pasveikinimu. Esu dėkinga už rūpestį mano ir mažylės sveikata,
susidomėjimą, kaip mums sekėsi, kaip viskas klostėsi, tačiau šių klausimų
sulaukiau kiek per daug, tiksliau iš per daug žmonių.
Vieniems noriai atsakinėjau, net ir pati rašiau. Yra žmonių, su
kuriais tikrai norėjau pasidalinti patirtimi bei kilusiomis emocijomis, nes jie
ir šiaip nuolatos dalyvauja mano gyvenime. Kitiems mandagiai atrašiau, kiek
galima trumpiau, mintyse keldama klausimą, negi jie negali savaitę, kitą
palaukti... Dėl per didelio kiekio susidomėjusiųjų, pradėjau išjunginėti
telefone internetą, nes bendrauju, pagrinde būtent internetu, o neatrašyti,
tiesiog, negaliu... Kas keisčiausia, atrodo, man daugiausiai erdvės suteikė tie
kurie, mano akimis, pakankamai savi, kad domėtųsi kaip kas kur. O smalsiausi,
daugiausiai klausimų turintys žmonės, buvo ne tokie jau ir artimi. Be to
dauguma mamos, kurios jau yra tai patyrusios…
Nežinau, kas man “įkalė” į galvą, kad pirmomis dienomis man reikės
pagalbos, bet antrai dienai ligoninėje su manimi pabūti pasikviečiau sesę.
Artimas žmogus, o ir patirties su vaikais turi, tad nė nesugalvojusi, kokios
pagalbos man reikia, pasirūpinau, kad ji mane aplankytų. Dienai įpusėjus, abi supratome, kad dėl tam tikrų aplinkybių, vizitas kiek prailgo. Didžiausia pagalba buvo
kompanijos palaikymas, tačiau dėl jos teko praleisti puikią progą (ar dvi)
pamiegoti, kol viskuo aprūpinta dukrytė būtent tai ir darė. Tiesa, tai ne bėda,
nors buvau nemiegojusi dvi naktis, tačiau pavargusi nesijaučiau ir miegas
netraukė.
Manau net ir antrą dieną dar vis buvau šoko būsenoje, nes visas
savo, kaip mamos, pareigas atlikinėjau lyg robotas, be emocijų su didžiuliu
pasitikėjimu savimi. Tikriausiai, pasitikėjimas savimi buvo net gi per didelis,
nes tai įtakojo antrąją šviežiai keptos mamos klaidą. Nežinau kaip ir už ko
užkabinau, bet jau antroje dienoje nutraukiau virkštelę, pasirodė kraujas…
Labai džiaugiuosi, kad sesuo buvo šalia ir pakvietė pagalbą, nes pati, kaip jau
sakiau, daug pateiktos info pamiršau vos ją išgirdusi. Akivaizdžiai pamiršau ir
tai kas svarbiausia, nežinau kaip būčiau pasielgusi jei šalia nebūtų buvusi
sesuo…
Personalas susitvarkė labai greitai. Pasirūpino ne tik kūdikiu,
bet ir manimi. Panašu, kad dar prieš man pradedant jausti silpnumą, jau buvo
matyti, kad galiu bet kurią akimirką kristi. Na, kadangi pasirūpino manimi
laiku, kristi neteko. Labai maloniai nuramino, kad visko pasitaiko, kad nieko
čia tokio, kad virkštelė ir turėjo nukristi. Vengė bet kokių mano neigiamų
emocijų, esu labai už tai dėkinga. Mūsų mergytė, su uždeginta bambute, greitai
grįžo pas mane.
Nežinau, ką būčiau dariusi be sesers, kai nutraukiau virkštelę,
tad labai džiaugiuosi, kad ji būtent tuo metu buvo šalia.. Be viso to, kaip
mama su patirtimi, dienos bėgyje atkreipė mano dėmesį į kelias, rodos, savaime
suprantamas smulkmenas, kurios buvo išgaravusios iš mano galvos. Tokios kaip
raukšlyčių ir odos priežiūra, atsirūgimas pamaitinus kūdikį ir pan. Jei būtų užsukusi trumpam, tikriausiai ne viską būtų pastebėjusi. Kai per
trumpą laiką gaunama šitiek daug informacijos, nenuostabu, kad dalis jos
neužsifiksuoja arba užsimiršta…
Kaip mama, tobulėjau ne dienomis, o valandomis.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą