reklama

2016 m. sausio 16 d., šeštadienis

Oro burbuliukų vandens paviršiuje sproginėjimas, arba pirmieji judesiukai




Štai ir įpusėjo antras trimestas, įpusėjo mano nėštumas. Sulaukusi penkto mėnesio pradėjau jaustis vis labiau nėščia. Ne tik žinoti, bet ir jausti! Iš pradžių maniau, jog pilnumo jausmas atsirado dėl žiemos švenčių, juk apsivalgymo laikas… Bet pilvas greitai pradėjo apvalėti, svoris pradėjo iš lėto kilti, pradėjau įgauti nėščiosios formas. Jei tik yra noras, tinkamai apsirengus, tai gali pastebėti ir kiti.  
Slenkant savaitėms atrodė, kad laikas stovi vietoje, tačiau dabar atsisukusi atgal suvokiu, kad jis prabėgo nepastebimai. Labai keista dienas leisti su pozityviomis nuotaikomis. Buvau nusiteikusi būti viskuo nepatenkinta, nuolat zirzėti ir net verkti be priežasties. Tačiau net mano vyras atkreipė dėmesį, kad mažiau skundžiuosi. Esu įsitikinus, kad tam turėjo įtakos ilgesnis pasiruošimas. O geros emocijos tik į naudą mūsų vaikučiui!
Pasiėmusi mėnesio atostogas darbe turėjau progą pajausti, ką reiškia leisti laiką namuose. Žinoma, tai nebuvo panašu į motinystės atostogas su kūdikiu ant rankų, ir tik pusę savo atostogų išties leidau namuose. Tačiau tos kelios dienos privertė mane sunerimti.  Kuo aš užsiimsiu, kai visai nereiks keliauti į darbą? Kaip dažnai susitiksiu su žmonėmis?Aš suvokiu, kad reikės rūpintis vaiku ir tam tikrai reikės nemažai laiko. Bet man neužteks vien kiemo ir namų, tik vaiko, vyro ir sienų keturių...
Esu iniciatyvi, tad problemų dėl susitikimo su žmonėmis gal ir neturėtų kilti. Manau, dažniau susitikimus mieste iškeisime į pasisvečiavimą mano namuose ar pasivaikščiojimą kaiminystėje. Tačiau prisiskaičiusi istorijų apie išsiskyrusius interesus, atsifiltravusius draugus darosi slogu. Iš tikro, apie tai esu pagalvojusi jau seniai, bet tik dabar tai tapo labai realu. Kokias veiklas pasiūlysiu tiems, kurie neturi vaikų? Tokių žmonių mano aplinkoje kol kas dauguma. Džiaugiuosi, kad su keliomis draugėmis jau aptarėme šią galimą problemą ir dėsime visas pastangas išlaikyti tokį patį bendravimą. Kelios galvos geriau nei viena… Papildomai pradėjau domėtis galimybėmis savanoriauti su vaikučiu ant rankų. Neramu, nes gyvas bendravimas man išties labai svarbu, tad tikiuosi kaip nors susisukti, kad nereiktų jaustis vienišai ar pririštai prie namų.
Sritis, kurioje šiuo metu dirbu, reikalauja nuolatinio tobulėjimo. Mintis, kad per metus, tuo labiau du, galiu susilpnėti kaip specialistė mane tikrai labai gąsdina. Dar dabar nesijaučiu pakankamai stipri savo srities atstovė, tai kas būtų, jei ištisus dvejus metus visiškai tuo neužsiimčiau? Kyla klausimas, kuo užsiimti, kad išlaikyčiau savo kvalifikaciją. Ir kitas, dar svarbesnis klausimas, kaip suderinti tas veiklas su pilnaverte kūdikėlio priežiūra? Žinoma, galvoje jau sukasi tam tikros idėjos, kaip galėčiau išlaikyti kvalifikaciją ir net tobulėti savo srityje be iš anksto nustatytų grafikų ir įsipareigojimų trečioms šalims. Bet neramina nežinia, ar pavyks. Juk svarbiausia per daug neapsikrauti papildomomis veiklomis ir daugiausiai dėmesio skirti savo naujagimiui.
Visgi visi minėti neramumai išgaruoja pajutus vaikučio judesius. Juokingiausia tai, kad juos pradėjau jausti kokią savaitę ar dvi prieš suvokiant, kad tai mano kūdikėlio spurdėjimas. Be galo laukiau kitų mamų nupasakoto drugelių plazdėjimo ar žuvyčių plaukiojimo pilve. Tačiau man pasireiškė gal kitaip, lyg oro burbuliukai vandens paviršiuje sproginėtų. Dėl šios priežasties pradžioj viską tiesiog nurašydavau žarnyno veiklai... Bet vieną vakarą judesius pradėjau jausti žymiai stipriau ir jų buvo daug daugiau nei bet kurią dieną prieš tai. Padėjusi ranką ant pilvo įsitikinau, kad ten vyksta tikrai kažkas kito, nes jautėsi kaip kažkas iš vidaus vis įsiremia į pilvo apačią. Kitą dieną laukiau tokių pat judesių, bet neprilietusi pilvo nieko nejutau. Gal vaikutis kažkaip pasisuko? Jutau tik lengvą bangavimą, lyg kažkas pirštu perbrauktų per pilvą, tik iš vidaus…
Vizitai pas moterų daktarę tapo vieni laukiamiausių mėnesio užsiėmimų. Keista, pagalvojus, kad išėjus iš vieno nemaloniausių specialistų kabineto gali būti sunku susitvardyti nesišypsojus. Sužinojus, kad visi tyrimų rezultatai geri, o kūdikėlis vystosi sklandžiai, užlieja maloni šiluma. Pamačiusi savo kūdikėlį monitoriaus ekrane apima ekstazė. Ypač, kai kūdikėlis sujuda… Tai kažkas stebuklingo! Tokiais atvejais poliklinika paliekama kaip ant sparnų.
Įpusėjus nėštumui pradėjau suvokti, kiek nedaug liko iki momento, kai galėsiu laikyti vaikutį savo rankose. Reikia pagaliau pradėti ieškoti vardų, spręsti, kur keliausiu gimdyti ir kokiu būdu tai darysiu, ruošti kraitelį. Galbūt net susidėlioti kažkokią dienos rutiną, iš anksto pasiskirstyti darbus su vyru, susižiūrėti šeimos finansus, perskirstyti pagal naujus prioritetus ir padaryti daug kitų smulkmenų, kad atėjus laikui nekiltų nereikalingas stresas. Juk, kas čia beliko?

Aistė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą