Štai ir įpusėjo antras trimestas, įpusėjo mano nėštumas. Sulaukusi penkto mėnesio pradėjau jaustis vis labiau nėščia. Ne tik žinoti, bet ir jausti! Iš pradžių maniau, jog pilnumo jausmas atsirado dėl žiemos švenčių, juk apsivalgymo laikas… Bet pilvas greitai pradėjo apvalėti, svoris pradėjo iš lėto kilti, pradėjau įgauti nėščiosios formas. Jei tik yra noras, tinkamai apsirengus, tai gali pastebėti ir kiti.
Slenkant savaitėms atrodė, kad laikas stovi vietoje,
tačiau dabar atsisukusi atgal suvokiu, kad jis prabėgo nepastebimai. Labai
keista dienas leisti su pozityviomis nuotaikomis. Buvau nusiteikusi būti viskuo
nepatenkinta, nuolat zirzėti ir net verkti be priežasties. Tačiau net mano
vyras atkreipė dėmesį, kad mažiau skundžiuosi. Esu įsitikinus, kad tam turėjo
įtakos ilgesnis pasiruošimas. O geros emocijos tik į naudą mūsų vaikučiui!
Pasiėmusi mėnesio atostogas darbe turėjau progą pajausti,
ką reiškia leisti laiką namuose. Žinoma, tai nebuvo panašu į motinystės
atostogas su kūdikiu ant rankų, ir tik pusę savo atostogų išties leidau
namuose. Tačiau tos kelios dienos privertė mane sunerimti.
Kuo aš užsiimsiu, kai visai nereiks keliauti į darbą? Kaip dažnai
susitiksiu su žmonėmis?Aš suvokiu, kad reikės
rūpintis vaiku ir tam tikrai reikės nemažai laiko. Bet man neužteks vien kiemo
ir namų, tik vaiko, vyro ir sienų keturių...
Esu iniciatyvi, tad problemų dėl susitikimo su žmonėmis
gal ir neturėtų kilti. Manau, dažniau susitikimus mieste iškeisime į
pasisvečiavimą mano namuose ar pasivaikščiojimą kaiminystėje. Tačiau
prisiskaičiusi istorijų apie išsiskyrusius interesus, atsifiltravusius draugus
darosi slogu. Iš tikro, apie tai esu pagalvojusi jau seniai, bet tik dabar tai
tapo labai realu. Kokias veiklas pasiūlysiu tiems, kurie neturi vaikų? Tokių
žmonių mano aplinkoje kol kas dauguma. Džiaugiuosi, kad su keliomis draugėmis
jau aptarėme šią galimą problemą ir dėsime visas pastangas išlaikyti tokį patį
bendravimą. Kelios galvos geriau nei viena… Papildomai pradėjau domėtis
galimybėmis savanoriauti su vaikučiu ant rankų. Neramu, nes gyvas bendravimas
man išties labai svarbu, tad tikiuosi kaip nors susisukti, kad nereiktų
jaustis vienišai ar pririštai prie namų.
Sritis, kurioje šiuo metu dirbu, reikalauja nuolatinio
tobulėjimo. Mintis, kad per metus, tuo labiau du, galiu susilpnėti kaip
specialistė mane tikrai labai gąsdina. Dar dabar nesijaučiu pakankamai stipri
savo srities atstovė, tai kas būtų, jei ištisus dvejus metus visiškai tuo
neužsiimčiau? Kyla klausimas, kuo užsiimti, kad išlaikyčiau savo kvalifikaciją.
Ir kitas, dar svarbesnis klausimas, kaip suderinti tas veiklas su pilnaverte
kūdikėlio priežiūra? Žinoma, galvoje jau sukasi tam tikros idėjos, kaip
galėčiau išlaikyti kvalifikaciją ir net tobulėti savo srityje be iš anksto
nustatytų grafikų ir įsipareigojimų trečioms šalims. Bet neramina nežinia, ar
pavyks. Juk svarbiausia per daug neapsikrauti papildomomis veiklomis ir
daugiausiai dėmesio skirti savo naujagimiui.
Visgi visi minėti neramumai išgaruoja pajutus vaikučio
judesius. Juokingiausia tai, kad juos pradėjau jausti kokią savaitę ar dvi
prieš suvokiant, kad tai mano kūdikėlio spurdėjimas. Be galo laukiau kitų mamų
nupasakoto drugelių plazdėjimo ar žuvyčių plaukiojimo pilve. Tačiau man pasireiškė gal kitaip, lyg oro burbuliukai vandens paviršiuje sproginėtų. Dėl šios
priežasties pradžioj viską tiesiog nurašydavau žarnyno veiklai... Bet vieną vakarą
judesius pradėjau jausti žymiai stipriau ir jų buvo daug daugiau nei bet kurią
dieną prieš tai. Padėjusi ranką ant pilvo įsitikinau, kad ten vyksta tikrai
kažkas kito, nes jautėsi kaip kažkas iš vidaus vis įsiremia į pilvo apačią.
Kitą dieną laukiau tokių pat judesių, bet neprilietusi pilvo nieko nejutau. Gal
vaikutis kažkaip pasisuko? Jutau tik lengvą bangavimą, lyg kažkas pirštu
perbrauktų per pilvą, tik iš vidaus…
Vizitai pas moterų daktarę tapo vieni laukiamiausių
mėnesio užsiėmimų. Keista, pagalvojus, kad išėjus iš vieno nemaloniausių
specialistų kabineto gali būti sunku susitvardyti nesišypsojus. Sužinojus, kad
visi tyrimų rezultatai geri, o kūdikėlis vystosi sklandžiai, užlieja maloni
šiluma. Pamačiusi savo kūdikėlį monitoriaus ekrane apima ekstazė. Ypač, kai
kūdikėlis sujuda… Tai kažkas stebuklingo! Tokiais atvejais poliklinika
paliekama kaip ant sparnų.
Įpusėjus nėštumui pradėjau suvokti, kiek nedaug liko iki
momento, kai galėsiu laikyti vaikutį savo rankose. Reikia pagaliau pradėti
ieškoti vardų, spręsti, kur keliausiu gimdyti ir kokiu būdu tai darysiu, ruošti
kraitelį. Galbūt net susidėlioti kažkokią dienos rutiną, iš anksto
pasiskirstyti darbus su vyru, susižiūrėti šeimos finansus, perskirstyti pagal
naujus prioritetus ir padaryti daug kitų smulkmenų, kad atėjus laikui nekiltų
nereikalingas stresas. Juk, kas čia beliko?
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą