Rožės dauginimas stiebeliais

Pamenu, kai buvau maža, vilkau namo ir „sodinau" viską, kas man patikdavo: ne tik kambarines gėles, bet ir žiedus iš pievų, medžių šakeles, netgi upės augalus... Ir iš kur mama turėjo tiek kantrybės nieko man nesakyti ir po to iš visų pakampių rinkti sudžiuvusias ir supuvusias „grožybes"...

Na, prisipažinsiu, dabar retsykiais „grožybėmis" užsiima mano vyras, nes vis dar kartais bandau. 

Šįkart dauginu rožes. Čia pavaizduotu būdu - su bulve - pirmąkart (paskaičiau apie tai internete ir susigundžiau išbandyti). Tad tikrai lauksiu rezultatų, ar šis rožių dauginimo variantas man yra geras. 

Imu jau vazoje ne vieną dieną pabuvusias rožes ir jau bemaž visai nuvytusias, keletą bulvių ir stiklainėlių (tinka ir plastikinis butelys, perpjautas per pusę).

Rožių stiebą sukarpau taip, kad liktų trys „pažastys", kuriose matosi šiek tiek gyvybės - sprogstanti atžalėlė. Lapus apkarpau. Iškasu duobutę, įpilu šiek tiek smėlio ar smulkaus žvyro, dedu bulvę ir užkasusi bei palaisčiusi apdengiu stiklainiu, kad būtų drėgna. Beje, sodinu šiltnamyje po agurkais ir pomidorais, kad būtų šilta, drėgna ir pavėsis.

Kas bus su bulve - dar nežinau - lauksiu. Bet visą šį procesą esu dariusi be bulvės: taip pat stiebukas su trim „pažastim", lapų apkarpymas, duobutė, stipriai žemėm apspaustas stiebelis-daigelis, padrėkinimas ir apdengimas. Ne visi stiebeliai, bet prigyja. Iki šiol vienas rezultatas dar auga šiltnamyje tarp agurkų.

Ir ne dėl taupumo tai darau. Brangių žmonių padovanotos rožės tokiu būdu gali džiuginti daug ilgiau, vis primindamos vieną ar kitą veidą, įvykį.

Mama Laima