2015 m. liepos 4 d., šeštadienis

Knyga "Aukso žirgas". Skaitymui, įžvalgoms, dovanai


Pirmi žodžiai, šovę į galvą paėmus į rankas knygą "Aukso žirgas", graži, spalvinga, gan solidi. Ėmiau versti lapą po lapo. Autoriaus nerandu?! Kažkas ne taip. Ir iliustracijos kaip iš animacinio filmuko. Ech, kažkoks nusivylimo kirminas ėmė graužtis (nejau komercija dvelktelėjo)... Kol neatsiverčiau, kaip ir priklauso prieš pradedant skaityti knygą, anotacijos: "Net šešerius metus kurtas animacinis ilgojo metražo filmas "Aukso žirgas" sugulė į šią knygą. Pasaka paremta Janio Rainio pjesės tekstais ir baltų mitologijos motyvais." To man ir reikėjo, kad viskas stotųsi į savo vėžias. Čia ir vėl mano vidinis balsas tyliai, bet gan įtaigiai riktelėjo: "Nespręsk apie... pagal..." Atsiprašiau knygos, gerai žinomo latvių poeto, dramaturgo, leidyklos "Tikra knyga" ir ėmiau skaityti - juk turiu žinoti, kokią literatūrą skaito mano vaikai. Siužetas gan aiškus, primenantis miegančiąją princesę stiklo karste, kurią išgelbėja mylintis jaunuolis. Tik čia ta meilė labiau projektuota ne į konkretų asmenį - karalaitę Saulę, bet į savą šalį, karalystę - tik išlaisvinta miegančioji sugrąžins laimę į žmonių širdis. O tai nėra blogai - patriotiškumas ugdomas ne popierinių gėlyčių karpymu ar virvelių pynimu, o per pasakas, neįkyriai, pasitelkiant, drįsčiau sakyti, humaniškos pedagogikos principą - pavyzdžiai moko. Ir dar - paskutiniame puslapyje gražūs keli trumpučiai faktai, kuriuose išaiškėja kad ir tai, jog karaliaus karūna nupiešta tokia pati, kokias nešiojo tikri karaliai, ant princesės išlaisvintojo Aušvydo namų stogo sukasi tikros lietuviškos vėjarodės, o kuriant Aušvydo šarvus įkvėpimo šaltiniu tapo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas, pati Saulė panaši į didikę Barborą Radvilaitę. Net patys herojų vardai daug ką pasako: Saulė - visa ko šviesa, Aušvydas - matantis, regintis tą šviesą, kaip vėliau matome iš pasakos, siekiantis jos ir pasiekiantis (kažkodėl aliuzija į Vydūną...). O dar ir minėtieji mitologiniai motyvai: trys broliai, kurių vienas "kvailys" - atstumtasis, kitoks (oi, kaip daugiaprasmiai šiandien galima tą trečią kitokį interpretuoti), karalaitės Saulės užbūrimas tada, kai ji vainiką pina - kodėl ne Joninių simbolis, savotiškas saulėgrįžos motyvas, taip pat ir skaičiai - septyneri miegojimo metai, trys bandymai pasiekti tikslą, pats krivio paminėjimas - baltiškojo tikėjimo atgarsiai.

Dar įdomu, jog šalia spausdinto teksto, apačioje, yra rašytinis to teksto fragmentas. Šiek tiek paraitytas, pagražintas, bet pakankamai gerai perskaitomas. Lavinant skaitymo įgūdžius tai puiki proga pasimokyti skaityti rašytines raides.
Ši spalvinga, tvirtais lapais knyga (na, niekaip neišeina jos pavadinti knygute) ne tik pradedančiam skaityti, nes tekstukai trumpi, bet jau ir šiek tiek prakutusiam, kuris geba ar nori ne tik raides dėlioti, bet ir prasmę, simbolį įžvelgti. Žinoma, tam turi padėti mama ar tėtis.
O aš, kadangi nebuvau mačiusi to paties pavadinimo animacinio filmo, tikrai jį peržiūrėsiu, juolab, kad lietuviškai įgarsintame filme girdisi žinomų teatro ir kino aktorių balsai. 

Mama Laima

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą