reklama

2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Kaip žemaičiai po Žemaitiją keliavo

   Jau seniai sukosi mintis nuvažiuoti ant Šatrijos kalno. Ne dėl to, kad nesu buvusi, o dėl to, kad seniai ten buvau. Maža. Tada, pamenu, važiavome keliomis mašinomis: kūminas, jo sesuo, jo brolis su šeima ir mano šeima.  Tada nebuvo jokių išmaniųjų ar navigacijų, tad teko ir paklaidžioti, kol pasiekėme žemaičių kalną. Prisimenu ir tėčio žodžius, kad nebėgčiau stačiai nuo kalno, nes apsiversiu... Pamenu ir tai, jog visi po dienos ekskursijos sugužėjome pas mus ir apstoję stalą visi išalkę greit užkandžiavome parsivežtų lauktuvių. Nereikėjo nei servizo, nei servetėlių, kad būtų smagu ir linksma. Žodžiu, išlikę malonūs prisiminimai, į kuriuos norisi sugrįžti. Juk praeitis yra mūsų ateitis.
   Suvokdama, kad buvusio nepakartosi, bet norėdama vaikams parodyti raganų kalną, susodinau abu mašinon ir pajudėjome Telšių kryptimi, link Šatrijos kalno.
   Pradžiai su mažuoju išsiaiškinom, kad yra žemaitis, lietuvis žemaitis. Pasikartojom žinomas lietuviškas dainas, himną. Žodžiu, išnaudojom važiavimo laiką naudingai. Nuo Plungės važiuodami į Telšius sukome senuoju keliu pro sodus, nes norėjau pravežti „linksmaisiais kalniukais". Taip juos vadindavau, kai tekdavo su tėvais važiuoti į Žemaitijos sostinę. O tai paprasčiausias kelias, tik šiek tiek vingiuotas ir kalvotas, tad važiuojant susidaro karuselių įspūdis (tarsi kas pilvą kutentų).
   Pravažiavome Telšius su tyvuliuojančiu tamsiuoju Masčio ežeru, Germantu pašonėje, Rainius, Luokę. Užsiminiau apie Rainių istoriją, pafantazavom, kaip Luokėj Tadas Blinda vaikščiojo... 
(Foto: Rainiai)
Pasiekėme ir Šatrijos kalną. 



   Pasitiko ten mus vietinis gidas. Palydėjo laipteliais, parodė, kurion pusėn sukti, nuo kur pradėti eiti. Aišku, įdomus tas gidas - keturiomis vaikščiojo ir liežuvį iškišęs lekiojo, bet labai malonus ir paslaugus, nes kelią rodė pilna to žodžio prasme. Pasidžiaugėm kartu kalnu, pažiūrėjome į apylinkes, kurios plačiai atsiveria nuo Šatrijos, paskaitėm apie raganas, kad jos tą kalną supylusios ant bažnyčios, kad per Jonines puotas kelia, kad galima kartu pašėlti, tik ryte nemalonu galį būti - rankoj supuvusią kaukolę rasti. Prisiminėm, kad yra dar vienas padavimas apie kalną: pelės pragraužusios milžino kišenes, iš ten smėlis išbyrėjęs. Supykęs milžinas ant graužikių, šatra pagrasinęs, todėl ir likęs Šatrijos kalno pavadinimas. Pabuvome, pasižvalgėme, nusileidome atgal prie mašinos, kuri, beje, patogiai „ilsėjosi" išasfaltuotoje aikštelėje kalno papėdėje (yra tokia pati ir kitoje papėdės pusėje. Abiejose tualetai!), sūrio gabaliukais atsidėkojome maloniam gidui ir patraukėme toliau. Į Biržuvėnų dvarą, kurio istorija siekia XIII amžių. Tai medinės dvarų architektūros paminklas. Gaila tik, kad ilgai negalėjome ten vaikštinėti, nes lietus išbaidė.


   Ir kaip pakeliui neužsukti į Plungę, į Mykolo Oginskio dvarą. Dabar čia Žemaičių dailės muziejus. Priminiau, kad XIX a. pab. dvare buvo įsteigta M. Oginskio orkestro mokykla, kurioje mokėsi žymusis lietuvių dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. 


   Ten nuvykus gražią dieną net į vidų eiti nesinori - aplink gražus didelis parkas, beje, vienas didžiausių mišraus stiliaus parkų Lietuvoje. Nenuostabu, kad ir pavakarius jaunimas sukirto be jokių raginimų prisėdęs ant suoliuko priešais tvenkinį. Juokiausi, kad grožis įkvėpė kramtymui.
   Vakarėjo, tad neliko nieko kito, kaip tik grįžinėti namo. Bet. Iškilo kai kam klausimas, kokie čia rugiai auga lakuose. Stojom ties skirtingą kultūrą auginančiais laukais ir ėmėm pavyzdžius (tikrai tik po vieną daigelį - mokslo reikalams, tad nereikia apie „oi, kaip negražu.."). Pasikartojom (o gal išmokom), kaip atrodo avižos, rugiai, kviečiai, miežiai, kuo skiriasi vienas nuo kito, kur sutinkame gyvenime. Mažasis ilgai nepaleido iš rankų avižos - košei laikė... 
   Reziume. Aplankytos vietos: Luokė, Šatrijos kalnas, Biržuvėnų dvaras, Plungėj M. Oginskio dvaras. Šiek tiek prisiliesta prie istorijos - Rainių, Tado Blindos (tikros, ne iš filmo), M. Oginskio. Kartu produktyviai praleistas laikas ir važiuojant: dainų dainavimas, pasakojimai, ką apie lankomas vietas prisimenu iš savo vaikystės, žinios apie javus (gal nepasakys, kad duona parduotuvėj auga, patyrinėję, iš kur grūdeliai byra). Ir dar - kad žemaičiai esam ir po Žemaitiją keliaujam!

Mama Laima

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą