Kaip pasirinkti tinkamus draugus?

 

Ar pameni vaikystę? Kaip tada buvo lengva susirasti draugų.. Draugų, su kuriais santykius, tikriausiai, palaikai iki šiol (o gal vėl?)! Kai niekas niekam nieko neprivalo, lengva prisirišti prie žmogaus būtent tokio, koks jis yra, ir labai sunku paleisti. Kodėl gi taip nepasielgus ir dabar? Žinoma, nenori bet ko savo artimųjų rate, tad kaip pasirinkti tinkamus draugus neapkraunant jų savo nerealiais lūkesčiais?

Negaliu pasakyti KOKIUS žmones reikia rinktis į draugus, juk kiekvieno skonis skirtingas. Negaliu pasakyti, kokios savybės turi išryškėti, kokie charakterio bruožai turi vyrauti. Nežinau, kiek esu kompetetinga sakyti, KAIP tinkamai pasirinkti draugus, bet, manau, kad mano asmeninis pavyzdys gali praversti apie tai galvojant, todėl labai noriu juo pasidalinti.

 

Reikia apsibrėžti, ko tikiesi iš draugystės. Dažnai nusiviliam draugais, kurie nepatenkina mūsų lūkesčių apie kuriuos nė patys nežinojome... Gali pagalvoti apie sritis, kuriose norėtum, kad tas draugas labiau dalyvauti, išsikelti draugystės tikslą ar kelis. 

Gerai būtų apsibrėžti, kokio draugo norisi. Nebijok susirašyti visko, kas sukasi galvoje. Aišku, su laiku nusivilsi, nes, pripažink, tau pačiam toli gražu iki tokio draugo. Bet vėliau susivoksi, ką tau išties reiškia tikras draugas.

Būtina atkreipti dėmesį į santykių balansą. Sveikuose santykiuose abi pusės turi ne tik duoti, bet ir gauti (kalbu labiau apie dvasinius dalykus). Tikriausiai kiekvienas tai žino teoriškai, tik žinoti neužtenka... Svarbu pritaikyti ir praktikoje. Tiesa, kad gauti, reikia nesivaržyti pasiimti! Su tinkamais draugais, tai tikrai, nebus problema. 

Prieš bandydamas megzti naujas draugystes, būtinai pagalvok, kaip kiti žmonės turėtų elgtis, kad taptu tavo draugu. Tikrai neužtenka spragtelėti pirštais ir geriausi draugai su bet kuriuo pasirinktu žmogumi. Tikrai reikia įdėti pastangų, ypač įpusėjant trečią dešimtį ir vėliau.

Tinkamų santykių kūrimo procese svarbiausia atvirumas, visa kita tik detalės. Išsiaiškinus, kokie mes esame, kas slypi mūsų viduje, nereikia bijoti ar gėdytis to pateikti kitiems. Be to, kad daugelis žmonių vertina atvirumą, tik būdami savimi galime pritraukti mums tinkamus asmenis ir atstumti netinkamus. Tiesa, tai reiškia, kad ne mūsų rankose, kurie asmenys pasiliks mūsų gyvenimuose, kurie išeis. Bet geriau visi tinkami, nei draugai tik iš pareigos. Be to, kad karts nuo karto pabendrauti, nebūtina būti artimiausiais draugais.

 

Ryškesni asmeniniai pavyzdžiai:

Vieną dieną susivokus, kad neturiu draugų, pasijutus vieniša, nepabijojau tuo pasidalintu su aplinkiniais. Tinkami žmonės susirūpino ir ėmėsi veiksmų spręsti problemai. Mėnesių mėnesius klausė mano besikartojančių aimanų, komentavo, klausinėjo, dėjo visas pastangas, kad išsikalbėčiau, kad pasijausčiau ne tik reikalinga, bet ir vertinga. Jau kelinti metai laikau juos artimiausiais. Kiti nesureagavo, gal nesuprato manęs, gal tiesiog nesureikšmino problemos. Tai niekaip neįtakojo mano požiūrio į juos. Pasirinko prastą poziciją tie, kurie įsižeidė, supyko ir atsiribojo, nes nu, jei jie netinka tokie kokie yra - tai ir nereikia. Mat viskas sukasi tik apie juos. Aš suprantu, kad kiekvienas sau esame pasaulio bamba, kiekvienas turime savų problemų, bet juk akivaizdu jog tokie yra ir visi kiti...

Buvo mano gyvenime toks periodas, kai atsiribojau nuo visų žmonių, kurių santykiai su manimi atrodė atmestini. Kurie vertė abejoti mūsų santykių tęstinumu man nustojus inicijuoti bendrystę. Su dauguma be didesnio diskomforto ryšys visai nutrūko, bet atsirado vienas kitas, kurių niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Tiems žmonėms raštu išdėsčiau visas nuoskaudas, dvejones ir lūkesčius jų atžvilgiu. Užteko jų reakcijos, pasiteisinimų, kad išsisklaidytų tarp mūsų tvyranti įtampa. Pokyčių elgesyje su manimi, kad abejonės išnyktų. Ir nebesvarbu, kas pirmas inicijuoja bendrystę ar kaip dažnai susisiekia. Svarbu, kad viskas išsakyta, mūsų pozicija aiški.

Išaušo diena, kai visi ir viskas pasidarė neįdomu, nuobodu. Kai neturiu ką pasakyti ir užknisa klausti tų pačių banalių klausimų. Kai geriau pasislėpsiu po antklode, nei susitiksiu arbatos puodeliui ar trinsiu tuos pačius šimtus kartų išvaikščiotus takus. Trumpai pasakius, turiu problemų. Tinkami žmonės supranta, nepriima asmeniškai, suteikia erdvės, stengiasi praskaidrinti mano dienas įdomesnėmis temomis, nuotaikingais savo gyvenimo įspūdžiais, kartu veikiant kažką nekasdieniško ar bent jau aplankant dar nelankytas vietas. Jie neįpareigoja manęs palaikyti ryšį, vien dėl to, kad vyrauja idėja jog draugai taip turi elgtis. Kaip elgiasi netinkami žmonės, dar nepastebėjau, nes pati pakliuvus į tokią situaciją, nebesureikšminu/nepriimu asmeniškai, kaip anksčiau, kad žmogus dingsta ilgesniam laikui ir niekas nesiskundė.

Aistė