Kelionė į Pakistaną. Pažintis su vyro šeima ir jo gimtąja šalimi

Pagaliau prisiruošėm, pritaupėm pirmajai visos šeimos kelionei į vyro gimtuosius namus, į Pakistaną. Anksčiau, vos užsiminus apie savo vyro gimtinę, tuo labiau apie planus ją aplankyti, sulaukdavau daug išsigandusių žvilgsnių ir „rūpestingų“ patarimų nevažiuoti ar bent jau nesivežti kartu vaiko. Šių metų vasario mėnesį aš, mano vyras ir nepilnai 4 metų dukrytė, nuvykom į Pakistaną, pamatėm kaip ir kur gyvena mano vyro šeima bei giminės ir visi kartu sveiki ir sėkmingai GRĮŽOM atgal į savo namus Anglijoje. 

Pirmomis dienomis kartojau, kad jokio kultūrinio šoko nepatyriau, tačiau, rodos, atsipeikėjau tik po savaitės. Tik atvažiavus greitai persirengėm mums paruoštais drabužiais, man buvo padarytas makiažas, mano skoniui itin per ryškus tad viešinamų nuotraukų nė nedariau, nelabai ir laiko buvo… Greitai prasidėjo, kaip aš vadinu – paroda. Buvau nusiteikus būti eksponatu, mane įspėjo, kad visi giminės nori mane pamatyti, o čia artimi giminaičiai skaičiuojami 100 tais… Mane pamatė tikrai ne visi, neskaičiavau kiek, bet arti 100, gal daugiau, kiti išsibarstę po kitus miestus ir šalis. 

Dvi dienas daugiau nieko nedariau tik buvau puošiama, paskui moterų glėbesčiuojama, vyrų laiminama rankomis ant galvos, visų stebima… Vaikams buvau kažkuo labai juokinga. Tik vėliau galėjau šiek tiek atsipalaiduoti ir mėgautis artimiausių vyro šeimos narių draugija, bei pažindintis su kasdiene buitimi ir visai kitokiu pasauliu. 

Vyro artimieji itin šilti, draugiški, rūpestingi ir dėmesingi žmonės, net pavargau. Gyvendama JK, atpratau nuo žmonių, čia daug laiko praleidžiu tik su savo vyru ir dukryte, o ten viename name gyvena vyro tėvai, sesuo, bei trys broliai su šeimomis. Antra sesuo gyvena prie pat, tad irgi dažnas svečias savo tėvų namuose. Buvo pildomas kiekvienas mano, na, tiksliau, Alizos noras. Kadangi maistas visai kitoks ir dukrytei per aštrus, rūpinausi, kad gautų ir jai įprasto maisto. Vien dėl vynuogių vyro brolis keliavo į kitą miestą už 60 kilometrų. O keliai ten ne tokie kaip pas mus… Gerokai padarkyti, siauri ir netvarkomi. Kelionės užtrunka ilgiau. 

Kadangi tai buvo mano pirmas vizitas vyro gimtinėje, visi buvo itin suinteresuoti man parodyti kuo daugiau Pakistano. Atsakomybės ėmėsi vyro vyriausias brolis ir mums aprodė ne tik didesnius miestus kaip Islamabadas ir Lahoras, bet ir apylinkėse esančius mažus miestelius, kalnus, druskų kasyklą… Jaučiu knygos neužtektų aprašyti tai ką pamačiau ir ką pajutau per tris savaites. Matyt, dėl to taip ilgai neprisėdau užfiksuoti šio įvykio. Iš ties jaučiausi kaip kitam pasaulyje. 

Palyginus su Europa, Pakistanas vizualiai man pasirodė kaip po apokaliptinis pasaulis. Na, žinot, kaip rodo filmuose apie gyvenimą po pasaulio pabaigos. Vyrauja smėlio, cemento, plytų spalvos, mažai žalumos, daug smėlio ir dulkių, keliai netvarkingi, pastatai atrodo gana skurdžiai. Klausiau vyro, kodėl žmonės nesusitvarko namų, vien nudažius juos vaizdas būtų visai kitoks. Sužinojau, kad dažai nelabai laikosi Pakistano karštyje, atnaujinti kas sezoną yra per didelė investicija. Žmonės ten nėra turtingi. 

Gyventi ten gal ir nenorėčiau, bet nekantriai laukiu mūsų sekančio vizito. Nepaisant nedraugiškų tualetų be tualetinio popieriaus ir šiukšlių kibirų (tik su ąsotėliu vandeniui), noriu daugiau laiko praleisti Islamabade, Lahore… Po pora dienų tuose miestuose buvo tikrai per maža ir miestą pažinti ir gimines aplankyti. Noriu daugiau laiko praleisti su vyro šeima… Net keista kaip lengvai jie priėmė mane į savo šeimą, taip gaila kad mus skiria kalbos barjeras, o virtualiai ir bendrų temų sunku rasti net ir su kalbančiais angliškai. Gera būtų tiesiog pabūti kartu, tvarkytis, gaminti ir valgyti kartu, žaisti su vaikais… Pasiilgau vakarinės tradicijos prieš miegą valandėlei susiburti pas kažką ant lovos ir pabendrauti apie nieką.

Dalinuosi keliais, iš begalės turimų, kadrais:

Aistė