Norėdama
susitikti su draugais, nebegaliu tiesiog susibėgti arbatos puodeliui ar eiti
pasivaikščioti šimtus kartų trintais takais. Kai dirbau, tai buvo didžiausias
malonumas. Tačiau kai išėjau į vaiko priežiūros atostogas, tai tapo viena
pagrindinių veiklų. Kiek gi galima? Tad šį kartą atvykus į gimtąjį Molėtų
miestelį pasirūpinau, kad susitikimų planai apimtų kažką naujo, nelankyto,
nematyto. Smagu surasti bendraminčių, kurios su mielu noru “pasirašo”
paįvairinti kasdienybę.
Šiais metais,
žiemą išlėkus į pajūrį (Žiemą lekiam į pajūrį! Poilsis
Palangoje) , nusipirkau smagų suvenyrą - magnetuką. Jame
pavaizduota visa Lietuva su keliais įvardintais miestais. Puikus variantas
norint ant šaldytuvo sutaupyti daugiau vietos dovanotiems ar tai pačių
atsivežtiems iš svečių šalių magnetukams. Nuo to laiko mane sąžinė graužė
dėl, magnetuke esančių, bet dar nelankytų Zarasų. Ir štai su drauge suderinom
abiems tinkamą dieną. Beje pasitaikė labai šilta ir saulėta diena.
Kartu su savo
vaikučiais, jų kėdutėmis bei vežimais “susipakavome” į didesnį automobilį ir
iškeliavom į valandos kelionę nevažinėtais keliais. Geroje kompanijoje kelionė
neužtruko, o vaikučiai gerai pailsėjo (pamiegojo) prieš pasivaikščiojimą Zaraso
ežero pakrante. Pažintį su nelankytu miestu pradėjome nuo apžvalgos rato.
Giedras
dangus, saulutė, didžiulis ežeras akino savo grožiu. Net ir ankstyvą pavasarį,
kai dar gamtoje taip pilka ir niūru, čia matomas vaizdas tikrai džiugina akį.
Tačiau nusivylėm neradusios galimybės, su vežimais, nusileisti tiesiai nuo
apžvalgos rato iki pakrantės. Gūžtelėjome pečiais, kaip čia nepagalvota. Šiokį
tokį priėjimą radome nuėję toliau į miestą. Vėliau išsiaiškinome kad, dar
sekantis priėjimas, buvo žymiai patogesnis. Ežero pakrantė labai sumaniai
sutvarkyta. Pakeliui pilna tiltelių, suolelių. Nutiestu taku nukeliavome iki,
vieno Zarasiškio ypatingai rekomenduotos aplankyti, salos. Vien iš šios salos
atsiverianti panorama verta laiko ir pinigų skirtų kelionei. Tokius vaizdelius
esu mačius tik meninėse nuotraukose iš užsienio. Gaila iš mūsų nekokios
menininkės, tad foto tikrai neperteikia matyto nuostabaus vaizdo.
Prieš
važiuodamos namo dar pasivaikščiojome po patį miestą. Šiek tiek
paklaidžiojusios priėjome centrinę miesto aikštę. Kuri, pasirodo, yra beveik
prie pat lankytos Zaraso pakrantės. Joje tikėjomės rasti kur patogiai atsisėsti
ir pavalgyti, bet… Viena rasta kavinė apskritai uždaryta, o kol pasiekėme kitą,
iki jos darbo pabaigos buvo likusios septynios minutės. Lankant Zarasus ne
sezono metu, sekmadienį, reikėtų turėt užkandžių ne tik vaikams bet ir sau.
Nebent tinka kebabinė ar degalinė - jos dirbo. Be degalinėje esančio WC, tokių
(veikiančių) dalykų pakeliui irgi nematėme. Pavalgėme tik grįžusios į
Molėtus.
Zarasai
Renatos akimis -> Pasižvalgymai po Zarasų kraštą .
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą