Be perstojo džiaugiuosi savo dukrytės sklandžiu vystymusi, sveikata, ramumu. Kuo toliau, tuo drąsiu palieku namus. Išeiname vis ilgesniam pasivaikščiojimui toliau nuo namų, tai į svečius, tai į kavinę, tai į gimtinę… Aš nebūčiau aš, jei savo džiaugsmu nepasidalinčiau su aplinkiniais. Taip, jau ne kartą, sulaukiau “padrąsinimo”, kad dar ateis laikas, kai viskas apkars. Vis girdžiu arba skaitau - “Palauk, palauk…”. Laukiu laukiu ir vis viliuosi, kad nesulauksiu, kad laikas su mažyle visada bus toks paprastas ir malonus.
Tačiau, dėl visa pikto, stengiuosi išnaudoti šį stebuklingą laiką kuo efektyviau. Nepabūgau, su nepilnai dviejų mėnesiu kūdikiu, išvykti į kelių dienų pažintinę, poilsinę kelionę prie Baltijos jūros. Prisiskaičiau, kad oras pajūryje yra labai naudingas mažiems vaikams, tad dvejonių dėl kelionės nekilo. Tiesa, šiek tiek neramino tos kelios valandos automobilyje, bet juk ne aš pirma, ne aš paskutinė keliauju su tokiu mažu vaikučiu. O, be to, kas gali būti sudėtingo, kai judant automobiliui kūdikis pagrinde tik miega.
Svarbiausia užduotis buvo suruošti Alizą ilgąjai kelionei. Kadangi žindau krūtimi, daug smulkmenų atkrito. Kelioninę kuprinę užpildėm sauskelnėmis, kad būtų bent septynios per dieną ir dar šiek tiek, bei drabužėliais kiekvienai dienai ir pora papildomų - niekada negali žinoti. Pasiėmėme ir pora marliukų, panaudojom tik vieną, ir pora palučių, taip pat, panaudojome tik vieną. Susikrovėm visą vaistinėlę, kurią, prieš kelionę, papildė ir kremas nuo saulės. Atsarga gėdos nedaro, ypač su mažu vaiku. Taip pat vežėmės drėgnas servetėles ir apsauginius paklotėlius lovai, kuriuos jau turėjau kas dieną su savimi nešiojamoje kuprinėje. Apsėjom su trimis paklotėliais, bet būčiau besijaučianti žymiai saugiau, jei būčiau turėjus dar tris.
Pasiėmėm vežimėlį su lopšeliu, kad mažylė turėtų kur miegoti, tad, dėl vietos stokos bagažinėje, visa kita reikėjo talpinti kaip įmanoma kompaktiškiau. Prie vežimėlio pasiėmėme dar ir storą pledą bei apsaugą nuo lietaus. Į bagažinę, taip pat, įsimetėme sesers spintoje atkapstytą jos sūnaus pusinę palapinę.
Šį kartą nepamiršau ir savęs, įsidėjau visą pakuotę įklotėlių į liemenėlę bei pakankamai bliuskučių, kad galėčiau pasikeisti bent kartą per dieną - įklotėlio į liemenėlę ne visada užtenka. Kad būčiau visai tikra, nepalikau namie ir ūkiško muilo - pravertė išsitepus mėgstamiausius marškinėlius ir Alizai apdirbus savo drabužėlius.
Keliavome penkiese, du vaikai ir trys suaugę. Kelionės maršrutą susidarėme patys, kad savęs per daug neapkrauti ir kartu pamatyti kiek įmanoma daugiau. Gaila, dėl lietaus pirmuosius suplanuotus punktus teko praleisti. Tačiau net ir su jais, didžiąją dalį sustojimų ir pasisėdėjimų diktavo būtent mūsų mažylė. Judant automobiliu ar vežimėlyje ji nuolatos miegojo, bet išalkus greitai primindavo apie save ir tekdavo ieškoti kur sustoti.
Kelionėje į Liepąją, pasidarėm porą ilgesnių pertraukėlių, viena jų Šiauliuose esančiame prekybos centre “Saulės miestas”. Man labai pasisekė, nes neįgaliųjų tualete buvo ne tik pervystymo stalas, bet ir patogi kėdė maitinimui. Žinoma, maitinti automobilyje irgi ne bėda, per likusį laiką tai teko daryti ne viena kartą. Tame pačiame automobilyje teko keisti ir sauskelnes. Reikėjo kažką pasidėti sėdynės gilumoje, kad Alizai netektu gulėti šonu.
Nors mes su vyru mėgstam pamiegoti o, be to, pasiruošti su Aliza, įskaitant maitinimą, trunka mažiausia pora valandų, išsinuomotame kambaryje daug laiko praleisti neteko. Aišku, bendrakeleiviams pabosdavo laukti kol mūsų šeima susiruoš, kol pamaitinsiu Alizą, bet žinojo, kokias sąlygas renkasi ir nesiskundė. Visas tris dienas praleidome tai mieste, tai parke, tai prie jūros, lankydami įvairiausius objektus. Maitinti Alizą teko įvairiausiose vietose, labai pravertė dovanota žindymo skarelė! Automobilis, kavinė, vaikų žaidimų aikštelė, pajūris - labai patogiai jaučiausi pasislėpus po ta skarele. Prisižiūrėjus piktų video, apie žindymą viešoje vietoje, jau turėjau galvoje atsakymą, kad esu prisidengusi daugiau nei dauguma žmonių vaikštančių aplinkui, bet jo panaudoti neteko…
Kelionėje labiausiai neramino laikas praleistas pajūryje ar netoli jo. Smėlis, saulė, didžiulis vėjas... Lietus nebuvo baisus, nes jam buvom puikiai pasiruošę - tikėjomės jo. Apsauga vežimėliui labai pravertė ne tik nuo lietaus, bet ir nuo vėjo prie jūros. Tiesa, buvo neramu, kad Aliza po juo neperkaistų, bet pravėdinau pakankamai dažnai ir šiltnamio efektas nesusidarė. Palapinė, paimta apsisaugoti nuo vėjo ir saulės šiek tiek mane nuvylė. Į ją labai lengvai prisinešė didžiuliai kiekiai smėlio, kurio pateko ir ant Alizos veido, saugiau jaučiausi mažylę laikydama vežimėlyje. Štai skarelė, skirta žindymui, puikiai pravertė slepiant savo vaikutį nuo visų minėtų pavojų. O atvėsus orui vakare, labai džiaugiausi turimu storu pledu, į kurį suvyniojome Alizą, nors būtų buvę patogiau jei būtume turėję rudeninį kombinezoną.
Grįžtant į namus, taip pat, turėjome porą sustojimų. Vienas jų buvo Klaipėdoje, skirtas aplankyti draugę su dviejų savaičių naujagimiu. Neturint su kuo palyginti, nenumaniau, kad Aliza šitaip užaugo. Mačiau, kad ji jau gerokai didesnė nei anksčiau, bet kad tiek… Neįtikėtina, kaip sparčiai vaikai auga per pirmuosius savo gyvenimo metus. Likusi kelionės dalis, kaip visada, prabėgo labai greitai..
Neneigiu, ši kelionė tikrai išvargino, po to pora dienų nesinorėjo lipti iš lovos (tai galėjo būti ir dėl lietingų orų), bet atsigavau. Sakyčiau, buvo verta nuvykti prie jūros ir labai nekantrauju nuveikti dar ką nors. Galiu drąsiai teigti, kad kūdikis kelionėje ne stabdis!
Plačiau apie pačią kelionę -> Poilsis Liepojoje bei žvilgsnis į Karuostos šiaurinius fortus
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą