Kad ir kaip palatoje buvo ramu ir saugu, nes žinojau, kad už durų
budi savo srities specialistės, atėjo laikas su nauju šeimos nariu grįžti namo.
Kadangi aš sveikau gana sparčiai, o mūsų mažoji mergaitė laikėsi puikiai, po
dviejų parų, birželio 7 dieną, mus išleido iš ligoninės. Nuo šios dienos, visa
atsakomybė už mažylės gerovę, krito ant mano ir mano vyro rankų. Pasiruošusi
šiam gyvenimo etapui tikrai nesijaučiau, tačiau nuojauta kuždėjo, kad viskas
bus gerai.
Grįžus namo stipriai padidėjo jautrumas. Dirgino kiekviena
užkliuvusi smulkmena. Labai slėgė tai, kad namai nebuvo kruopščiai sutvarkyti
ir maniežas dar nebuvo sukonstruotas. Viskas taip greit įvyko, kad nė
nepagalvojau priminti vyrui, kad viską paruoštų. Akivaizdu, kad ir jam ne tai
galvoje buvo. Be to, jaučiausi labai pavargusi. Net užsnūdau bemaitindama
mažylę, kas pabudus sukėlė dar daugiau streso - juk galėjau prispausti! Tačiau,
kelios minutės miego prisidėjo prie to, kad gana greitai nusiraminau, nebesijaučiau
tokia pavargusi. Kai vyras sutvarkė namus, sukonstravo maniežą, blogos emocijos
galutinai išgaravo.
Buvau paprašyta, tad jau pirmą dieną namuose, atsigavusi,
paskambinau mano nėštumą prižiūrėjusiai moterų daktarei, pranešiau apie vaiko
gimimą. Taip pat informavau poliklinikos vaikų skyrių, kad jie turi naują
pacientę. Mūsų mergaitei priskyrė daktarę pagal apylinkę ir pasakė, kad ji mus
aplankys poros dienų bėgyje. Kai kurie gimdymo namai informuoja poliklinikas
apie vaiko gimimą, tačiau mums pasakė pasiskambinti patiems.
Sekančios dienos nebuvo keliančios tiek streso, nors vien geromis
emocijomis pasigirti negaliu. Iki depresijos toli gražu, bet jautrumas buvo
ryškiai padidėjęs. Jei kažko paprašytas mano vyras nesiėmė to būtent tą
akimirką kai paprašydavau, ašaros akyse nedžiūdavo iki pat nakties miego.
Žmonių, ypatingai mano vyro, dėmesys dukrai pralenkė visus mano lūkesčius.
Nuotraukų kartu su dukryte, bei bendravimo su manimi ir apie mane trūkumas,
irgi išspaudė kelias ašaras... Vyrui teko priminti apie galimą pogimdyvinę
depresiją, padidėjusį jautrumą. Labai džiaugiuosi, kad išklausė ir maloniai
sureagavo net į juokingiausius skundus.
Mūsų mažoji mergaitė labai pagelbėjo savo mamai susidoroti su
pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis. Savo ramumu, ilgu miegu man suteikė visas
galimybes po truputį, neskubant, apsiprasti su naujomis pareigomis. Tereikėjo
prisiderinti prie susiformavusios mažylės dienotvarkės.
Ketvirtąją mergaitės gyvenimo dieną, svečiuose sulaukėme mums
priskirtos pediatrės vizito. Ji apžiūrėjo mūsų mažylę ir pažėrė daugybę
paaiškinimų, patarimų ir dalykų į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Iš esmės
pakartojo, papildydama keliomis detalėmis, tai ką jau žinojau. Patarė kaip
rengti, kaip apkloti, kaip laikyti, kad atsirūgtų. Pabrėžė, kad įvairius
aliejukus, tepaliukus naudoti tik tada kai jų prireikia. Rekomendavo vaistų į
vaistinėlę ir išrašė vitamino D. Labai maloni moteris, atrodo, kad sutarsime
daugeliu klausimų.
Naktį, po daktarės vizito, jau buvau pamaniusi, kad prasidėjo
bemiegės naktys. Mergaitė sunkiai valgė ir nenorėjo miegoti. Ne iš karto
supratau, kas vyksta. Buvau pasiruošusi verkimui be priežasties ir nežinojimui
kur dėtis. Štai ir trečioji, šviežiai keptos mamos, klaida. Tik paryčiais
suvokiau, kad mano dukrytei sunku kvėpuoti, juk namuose oras gana sausas ir,
savaime suprantama, gali dirginti jautrią naujagimio nosytę. Be to, nosyje buvo
susikaupę išskyrų, kurias, naiviai tikėjausi, kad iščiaudės pati.. Kas čia per
mintys? Sudrėkinus nosį jūros vandeniu, skirtu kūdikiams, visi reikalai
pasitaisė. Nuo tol, puikiai vertėmės pagal poreikį drėkinant arba valant nosytę
prieš maitinimą ar pradėjus sunkiau kvėpuoti.
Kai,
pagaliau, sutarėm dėl mažylės vardo, sutvarkėm ir pagrindinius formalumus
susijusius su vaiko gimimu. Birželio 10 dieną vyras išėmė gimimo liudijimą, aš
deklaravau gyvenamąją vietą, kartu užsakydama vienkartinę išmoką. Aliza tapo
pilnaverte Lietuvos piliete.
Aistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą