Mamukynas: Kaip Rusnę į Rusnę vežėm

2015 m. spalio 21 d., trečiadienis

Kaip Rusnę į Rusnę vežėm

Ilgai ruošiausi prisėsti prie šio įrašo. Tas laiko stygius, ech.... Gal ir gerai, dabar daug maloniau prisiminti atostogas, kai už lango dargana ir niūru. Taip jau sutapo, kad savo šimtąjį įrašą rašau prisimindama trumpas mūsų atostogas pamaryje (jau 100 - ąjį, niekada nepatikėčiau, nes, kai startavo šis projektas, net sunku buvo pagalvoti apie tokius skaičius).

Bet ne apie tai čia, grįžkime prie to, kaip Rusnę (šiuo vardu mūsų mažoji) į Rusnę vežėm.

O, iš tiesų, buvo labai visiems smalsu pasižiūrėti, kaipgi atrodo miestelis su mūsų dukrytes vardu. Nebuvome ten buvę.

Truputis istorijos. Rusnė – miestelis Šilutės rajone, įsikūręs saloje (vienintelis toks Lietuvoje) – Nemuno deltoje, tarp Atmatos ir Skirvytės upių (per vidurį – Pakalnės upelis). Miestelis pasiekiamas moderniu tiltu per Atmatos upę.

Gyvenvietės (kaip ir vardo Rusnė) pavadinimas kilo nuo upės Rusnė. Upėvardis kilęs nuo žodžio rusnoti – „lėtai tekėti“. " Lėtai tekėti" - berašant privertė susimąstyti, kad mūsų dukriukas kartais tokia lėtapėdė būna. Gal ir yra tame šiek tiek tiesos.

Per atostogas pajūryje susiplanavome vieną dieną skirti išvykai į pamarį. Važiavome per Klaipėdą į Šilutę. Šilutėje sunervinau vyrą, liepusi sustoti arba sulėtinti greitį, nes upėje pamačiau dvi labai gražias plūdes plūduriuojant. Gavau bart, kad visai ne laiku aš čia sumąsčiau. Imu fotografuoti ir mano išmanus telefonas pasakė "brangioji, pamiršai mane pasikrauti". Ech... nebus tų plūdžių, nes kol išsitraukčiau vyro išmanųjį, tai ir eismą visoje Šilutėje sustabdytume. Tiek to! Pradėjau raustis mašinoje, ieškoti mašininio pakrovėjo (reik gi nors kiek pasikrauti iki Rusnės). Kraut... Nekrauna! Velniava! Perdegė kažkoks ten saugiklis. Bumbėjau vos ne visą kelią, kaip čia reikės dabar toj Rusnėj apsilankymą įamžinti, nors ir vyras su išmaniu, bet reik man savo ir taškas. Išjungiau, kad nebeeikvočiau baterijos ir lyg be rankų važiavau visa pikta ant savęs toliau. Į lankas aš čia truputį, bet taip jau buvo :D

Kai pasiekėme tiltą per Atmatą, iš visų lūpų nuskambėjo: "Vau, gražu!" Pravažiavusi tiltą liepiau vyrui stot kur nors, nes gi reikia įamžint Rusnę prie kelio ženklo su jos vardu. Šiek tiek pavažiavę pamatėme medinį Rusnės ženklą, prie kurių šeimynėlė fotosesiją darosi. Tiko ir šitas, medinis! Sustojome. Priėjusi pasisiūlau pagalbą nusifotografuojant tai šeimynėlei, kuri, pasistačiusi trikojį, bėgioja ir taip bandė visi kartu įsiamžinti. Nufotografuoju. Išsikalbėjome, kad ir jų mažoji Rusnė, ir jie čia tuo pačiu tikslu. Linkėjimai Rusnei, jei netyčia skaitysite ir save pažinsite ! Įsiamžinome ir mes :)

Palikome automobilį aikštelėje prie įvažiavimo ir pėdinome toliau pėsčiomis. Pirmas įspūdis - daug gandralizdžių, įdomios gandrų skulptūros, raudoni namai, prie stulpų su gatvių lentelėmis gėlėti dviračiai... gražu!!!

Fiksavau viską, kas tik su žodžiu Rusnė :D Gal ir kvaila, bet savas kažkoks tas vardas.

Ėjome per parkelį, ten kiekvienas suoliukas turi vis kitokį užrašą, baseinėlyje įsitaisęs inkaras. Visur pavyzdingai tvarkinga!

Tokių turistų kaip mes, ne vienas ir ne du. Ir visi klausinėja, gal žinome, kur čia galima pavalgyti. Tą pačią mintį audėme ir mes :) Išsiklausinėjome vietinių, jie pasiūlė restoraną "Prie Peterso tilto". Grįžtant prie automobilio, pakeliui dar nufotografavau įdomesnius namus, vėtrunges ant, sakyčiau, seniūnijos pastato (tiksliai nebepamenu jau ), pelėdą ant namo stogo.

Sėdę į mašiną nuvažiavome papietauti į vietinių pasiūlytą restoraną. Įsitaisėme lauke. Iš ten atsivėrė gražus vaizdas į tą patį tiltą, per kurį ir atvažiavome. Ech, gražu! Padavėjos paklausiau, ar tas tiltas Peterso vadinamas, ji pasiteisino, kad ne vietinė, na, ir bala nematė, nesigilinam - esame alkani, kai kas jau ir ožiukus ima rodyti. Užsisakėm žuvienės ir autentišką pamario krašto patiekalą " žuvis bulvių plutoje", vaikai gi lieka prie lietinių. Skanu!!! Pilnais pilvais dar kartą įsiamžinome prie tilto, sėdom į mašiniuką ir " Ate, Rusne"!