4 diena (2015-08-11)
Bonifacijaus atostogos...
Tikros, jo svajotos... Iki jūros keli metrai, nereikia neštis jokių rankinių,
užtenka rankšluosčio... krantas nuožulnus, praktiškai smėliukas, vanduo švarus,
kriauklės, akmenukai, jokių jūros ežių...
Vyras plūduriuoja ir net
nerodo jokio noro išlipti iš vandens, vaikai turškiasi... Ramumas...
Deja, eilinį kartą
suprantu, kad manęs ramumas „neveža“. Bent jau ilgai. Užtenka kokio... na,
kokių 15 minučių. Po to pradedu „makaluotis“, ieškoti veiklos. Gerai, kad
pakrantėje kriauklių sąnašų – ieškau kitoniškų, kad pakabint būtų galima,
vadinasi, su skylute...
Pradžiai ir visiems
lietuvaičiams baltukams ilgai nevalia saulėje būti, tad vakarop išsiruošiame į
miestą. Užsukame parduotuvėn – kainos panašios kaip Lietuvoje. Ieškau
bulgariško: sūrio sirene, mėsos kebabtse, garash pyrago.
Susikalbėti su pardavėjais rusų kalba jokių problemų. Vokiškai sunkiau,
angliškai pusėtinai, bet... geriau rusiškai. Tikrai negaliu sakyti, kad visur,
nes visur nebuvom, bet ten, kur lankėmės, net jaunimas mieliau kalbėjo
rusiškai-bulgariškai, bet suprasti ėjo. Tad kulinarijos skyriuje
išsirenkame kebabtse, keptą žuvį (prašau geriausios ir tikrai
nenusiviliu), sirene, vyną, kitus reikalingus produktus (juk maistą
gaminame patys savo virtuvėje) ir grįžtame į viešbutį prie jūros.
Poilsio diena. Tradiciška
po aktyvaus keliavimo. Pavakarieniaujame, aptariame rytdienos planus ir...
Iki ryt.
5 diena (2015-08-12)
Atsikėlę ir papusryčiavę
važiuojame į „Almenų mišką“, esantį netoli Varnos. Atvykstame vidurdienyje.
Susimokėję už įėjimą (suaugusiam po 3 levus, vyresniajam 2, mažajam nereikėjo,
nes dar neina į mokyklą), išklausę pasakojimo apie šią vietą ten dirbusio
vyruko, pradėjome ieškoti apipasakotų akmenų. Ieškoti tai ieškoti,
bet karštis alinantis – supratau, kad į dykumą nenoriu. Kiek temperatūros buvo
toje vietoje – tikrai nežinau, pagal savijautą – virš 40 laipsnių. Širdis
kulnuose, veidas raudonuose... Žodžiu, 800 m ėjimas iki vieno paskutiniųjų
objektų pasirodė sunkiai įveikiamas, juolab, kad smėlis po kojomis degino.
Vyresnėlis, išgirdęs, kad ten yra energetinė vieta ir patariama vaikščioti
basomis, nusiavė basutes, bet netruko nė kelių žingsnių paeiti, kaip basutės
atsidūrė atgal ant kojų. Mažasis po apsilankymo pasakė, kad daugiau ten
nenori... į klausimą, ar neįdomu, atsakė labai paprastai – karšta. Žodžiu, ten
reikėtų važiuoti tada, kai dar vėsuma ir galima normaliai vaikščioti neieškant
nors kiek šešėlio.
Pats „Akmenų miškas“ –
gan įdomus reiškinys. Vien tai, kad iki šiol tiksliai nėra žinoma, iš kur jis atsirado,
spėjama, išdžiuvus jūrai. Yra tik vienas objektas, kuris sukurtas žmogaus –
energetinis ratas – ratu išdėlioti akmenukai vietoje, kuri, pasak vieno
mokslininko, turi labai didelę energetiką. Ten pasiūloma įlipti ir sugalvoti
norą.
Po to aplankome Aladža
vienuolyną. Jis taip pat šalia Varnos, nuo prieš tai lankytos vietos tereikia
pavažiuoti kelis kilometrus (įėjimas suaugusiam po 5 levus, vaikui iki 7 metų –
2 levai). Pradžioje apžiūrime ekspoziciją pastate, po to kylame į vienuolyno
liekanas oloje. Minima, jog istorija siekia net V amžiaus laikus. Kad pamatytum
erdves olose, reikia kopti metaliniais laiptukais, jų nedaug, gan patogūs, be
to, neaukštai ir kopti.
Kai tai apžiūrime, einame
link katakombų. Takas, kuriuo reiki iki jų nueiti – miško takelis, apie kurį
turistams parašyta, jog geriau neiti, kai lyja ar šlapia, nes slidu. Išties
palijus gali būti keblu juo eiti, nes takelis pilnas slidžių akmenukų, nemažai
šakų. Tiesa, keliuko šonuose prie kelių medžių yra informacija, koks tai medis
auga.
Pačios katakombos
įspūdžio tikrai nepadarė. Pamatyti nelabai ką pamatėme – šiokį tokį įėjimą ir
kelias nišeles, kurios grotuotos...
Pasukome atgal. Kelias
netolimas, bet pradėjus perkūnui griaudėti pasidarė visai nejauku – nelabai jau
norėjosi slidinėti takiuku. Gerai, kad grįžome nepradėjus lyti, nors pačio
lietaus kaip pašventinimo gavome išvažiuodami iš Varnos – lietus vijosi ir vos
vos pavijo. Gerai, kad po to apsigalvojo, ir lietaus iki savo gyvenamosios
vietos neparvežėme. Tad tik grįžę sušlamštinome arbūzą, melioną (geriau pirkti
pakeliui nei poilsinio miestelio centre, nes skiriasi kaina, pvz., kas pakelėj
50 bulgariškų centų, mieste 80 ir daugiau) ir iškeliavome tiesiai prie jūros.
Vanduo šiltutėlis, nedidelės, bet smagios bangelės, besileidžianti saulė,
paukščiukas, lesinėjantis pakrantėje... Gera. Mintyse, kol vaikai maudosi,
dėliojasi buvę įvykiai... Diena buvo turininga.
Mama Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą