Pirmi žodžiai, šovę į
galvą paėmus į rankas knygą "Aukso
žirgas", graži, spalvinga, gan solidi. Ėmiau versti lapą po lapo.
Autoriaus nerandu?! Kažkas ne taip. Ir iliustracijos kaip iš animacinio
filmuko. Ech, kažkoks nusivylimo kirminas ėmė graužtis (nejau komercija
dvelktelėjo)... Kol neatsiverčiau, kaip ir priklauso prieš pradedant skaityti
knygą, anotacijos: "Net šešerius metus kurtas animacinis ilgojo metražo
filmas "Aukso žirgas" sugulė į šią knygą. Pasaka paremta Janio Rainio
pjesės tekstais ir baltų mitologijos motyvais." To man ir reikėjo, kad
viskas stotųsi į savo vėžias. Čia ir vėl mano vidinis balsas tyliai, bet gan
įtaigiai riktelėjo: "Nespręsk apie... pagal..." Atsiprašiau knygos,
gerai žinomo latvių poeto, dramaturgo, leidyklos
"Tikra knyga" ir ėmiau skaityti - juk turiu žinoti, kokią
literatūrą skaito mano vaikai. Siužetas gan aiškus, primenantis miegančiąją
princesę stiklo karste, kurią išgelbėja mylintis jaunuolis. Tik čia ta meilė
labiau projektuota ne į konkretų asmenį - karalaitę Saulę, bet į savą šalį,
karalystę - tik išlaisvinta miegančioji sugrąžins laimę į žmonių širdis. O tai
nėra blogai - patriotiškumas ugdomas ne popierinių gėlyčių karpymu ar virvelių
pynimu, o per pasakas, neįkyriai, pasitelkiant, drįsčiau sakyti, humaniškos
pedagogikos principą - pavyzdžiai moko. Ir dar - paskutiniame puslapyje gražūs
keli trumpučiai faktai, kuriuose išaiškėja kad ir tai, jog karaliaus karūna
nupiešta tokia pati, kokias nešiojo tikri karaliai, ant princesės išlaisvintojo
Aušvydo namų stogo sukasi tikros lietuviškos vėjarodės, o kuriant Aušvydo
šarvus įkvėpimo šaltiniu tapo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas,
pati Saulė panaši į didikę Barborą Radvilaitę. Net patys herojų vardai daug ką
pasako: Saulė - visa ko šviesa, Aušvydas - matantis, regintis tą šviesą, kaip
vėliau matome iš pasakos, siekiantis jos ir pasiekiantis (kažkodėl aliuzija į
Vydūną...). O dar ir minėtieji mitologiniai motyvai: trys broliai, kurių vienas
"kvailys" - atstumtasis, kitoks (oi, kaip daugiaprasmiai šiandien
galima tą trečią kitokį interpretuoti), karalaitės Saulės užbūrimas tada, kai
ji vainiką pina - kodėl ne Joninių simbolis, savotiškas saulėgrįžos motyvas,
taip pat ir skaičiai - septyneri miegojimo metai, trys bandymai pasiekti
tikslą, pats krivio paminėjimas - baltiškojo tikėjimo atgarsiai.
Dar įdomu, jog šalia
spausdinto teksto, apačioje, yra rašytinis to teksto fragmentas. Šiek tiek
paraitytas, pagražintas, bet pakankamai gerai perskaitomas. Lavinant skaitymo
įgūdžius tai puiki proga pasimokyti skaityti rašytines raides.
Ši spalvinga, tvirtais
lapais knyga (na, niekaip neišeina jos pavadinti knygute) ne tik pradedančiam
skaityti, nes tekstukai trumpi, bet jau ir šiek tiek prakutusiam, kuris geba ar
nori ne tik raides dėlioti, bet ir prasmę, simbolį įžvelgti. Žinoma, tam turi
padėti mama ar tėtis.
O aš, kadangi nebuvau
mačiusi to paties pavadinimo animacinio
filmo, tikrai jį peržiūrėsiu, juolab, kad lietuviškai įgarsintame filme
girdisi žinomų teatro
ir kino aktorių balsai.
Mama Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą