Aukštaitijos nacionalinio parko širdyje – ežerų takais (22 km)

 Šiame krašte lankiausi  tikrai ne vieną ir ne du kartus.  Tai tobulo grožio vietos visais metų laikais. Tiesa, lankėmės tiesiog stabtelint su mašina prie lankytinų ar tai gražesnių vietų, taip pat teko pora kartų plaukti baidarėmis. Šį kartą gamta grožėjomės žygiuodamos. Pėškomis einant galima pamatyti tikrai daugiau gražių vietų, nei tiesiog stabtelint pravažiuojant ;). Kaip ir daržniausiai, taip ir šį kartą gelbsti TrenkTuro programėlė su jau sudarytais maršrutais. 

Didžiąją dalį trasos ėjome smėlėtais arba menkai žvyruotais miško keliukais, takeliais. Šiek tiek maršruto vedė asfaltuotu keliu,  gerai, kad ne vasaros sezonas, tai eismas minimalus (vasarą numanau reik būti labai atsargiems). 

Įveikėme ne vieną stačią įkalnę, o ir smėlio takai buvo dar vienas iššūkis kojytėms. 

Šis maršrutas išsidėstęs pačioje Aukštaitijos nacionalinio parko širdyje, ežerų ir pušynų apsuptyje. Praėjome ne vieną vaizdingą ežero pakrantę. Auksinis ruduo kerėjo pasakiškais vaizdais. 

Praėjome kelis gražius kaimelius, kurie įsikūrę pavydėtinai gražiose vietose, visai ant ežero kranto. Akies krašteliu nužvelgėme Salų gyvenvietę, esančią ant Asalnu ežero, išsiskiriančio savo forma, kurios dėka susiformavo išskirtinės šio ežero pakrantės.  

Jau judant link finišo "smagiosios" vietos, pareikalavusios atiduoti paskutines kojyčių jėgas kopiant į Ladakalnį bei Ginučių piliakalnį. :D 

Kas labiausiai erzino, tai briedmusės. Ir pietaujant įsisegusi lyg "broškė" pakaklėj :D 

Buvo pasakiškai gražus žygis. 

Taip pat pasigrožėjome Ginučių malūnų, prie kurio vandens šniokštimas ramina visais metų laikais :D. Ir užsiropšteme į Ginučių apžvalgos bokštą. 

Didelis ačiū mano bendražygei Tomai už kompaniją. 

Smagu,  kad nuo manęs užsikrėtei šiuo smagiu pomėgiu :D. Tikiu, kad kažkada įveiksime ir 100 km. ;) 

Renata