Pasivaikščiojimas dieną Lukiškių kalėjime

 

Išvykus į Vilnių, palaikyt kompaniją draugei vykstant pas gydytojus, patekome į Lukiškių kalėjimą. Tiesa, visa laimė, kad jis jau neveikiantis ir mes tik tiesiog ekskursantės... :D  Visiškai ekspromtu sugalvojome, kad visai įdomu būtų apsilankyti Lukiškių kalėjime, kuriame kaip žinia yra vedamos ekskursijos. Pavyko gauti paskutinius tos dienos bilietus (bilietai parduodami, tik internetu.) ir lekiam žvalgytis. Yra dienos ir nakties pasivaikščiojimo ekskursijos, anot gidės (labai superinė gidė mums pakliuvo) abi ekskursijos labai skirtingos. Tad įtariu visai įdomu būtų ten pasivaikščioti ir naktį 😉. Beje, ten taip pat vyksta koncertai, yra kavinė.

„Lukiškių kalėjimas (ofic. Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas; LTIK) – buvęs tardymo izoliatorius-kalėjimas, esantis Lukiškėse (Vilnius), viena seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje. 2007 m. kalėjime buvo apie 1000 kalinių, 250 kalėjimo sargybinių.  Daugelis kalinių buvo suimti laikinai ir laukdavo teismo sprendimų ar perkėlimo į kitas sulaikymo įstaigas, tačiau taip pat veikė ir nuolatinis kalėjimas, kuriame buvo kalinama apie 180 kalinių, apie 80 iš jų – iki gyvos galvos. 2019 m. šis kalėjimas  buvo prijungtas prie Vilniaus pataisos namų, o tų pačių metų viduryje – uždarytas. “

Istorija -> Lukiškių kalėjimas.

Įėjus pro vartus šiek tiek nejauku. Korpusų sienos su kamerų grotomis ir numeracijomis atrodo nejaukiai, bet įspūdingai. Patekti į teritorija ir išeiti iš jos galima tik pro pagrindinius geležinius vartus.  Tik įvažiavus būdavo patikrinami automobiliai tiek iš apačios (įrengta speciali duobė, kad galėtų palįsti po auto), tiek iš viršaus (užlipus ant sienos esančiomis kopėtėlėmis), tiek automobilio vidus.  Nuo šios vietos ir prasidėjo mūsų dieninė ekskursija.  

Pirmiausia ėjome į Šv. Nikolajaus cerkvę, tai šviesiausia kalėjimo vieta... Buvusios cerkvės patalpos dabar yra vadinamos klubu kur buvo organizuojami nuteistųjų/nuteistiesiems įvairūs renginiai - koncertai, spektakliai, konferencijos. 

Toliau einam „kalinio keliu“... Nuo atvežimo į teritoriją iki „apmąstymo“ kambarėlių, įvairių patikrų... Jau vien „apmąstymo“ kambarėliai, kur telpa tik žmogus, na ir jo apmąstymai... Brrr...  Gidė papasakojo visą  kalinio "priėmimo" eigą... 

Toliau ėjome pažiūrėti kalinių, iki gyvos galvos, „apartamentų“. Visos kameros beveik identiškos. Jose dauguma gyveno po vieną arba, labai retai, po du. Patalpa nedidelė, jaukumu nepasižymi. Nors anot gidės, tai išpuoselėti kambariai, juk čia jie įsikūrė visam laikui...  Aš tai išprotėčiau tą pačią minutę, jei sužinočiau, kad tai bus mano gyvenimas, mano kasdienybė...

Kitos kameros, kalinčių paskirtą laiką, neva ne tokios išpuoselėtos. Nors man asmeniškai jos visos labai panašios. Kelios yra su likusiais daiktais, tad matomas tikrasis gyvenimo vaizdas...

Na tiesa, yra (pasi)vaikščiojimo kiemeliai. Dydžio su lyg gyvenama patalpa, tik tiek, kad čia jau matai dangų... Menka paguoda ane?..  Taip pat „guodžia“ tai, kad kiekviename kiemelyje vis kitas piešinys ant sienos. Tad bent jau tiek gali pakeisti matomus kasdienius vaizdus...  Žodžiu, kažkas nesuvokiamo, kai pradedi galvoti, kad tai kažkam buvo kasdienybė...

Pabaigai apsidairėme teritorijos viduje. Labai įspūdingai atrodo spygliuotos vielos ir skardos, elektrifikuotos tvoros ir didžiulės sienos užtvara pagal perimetrą. Bandyti išsprūsti į laisvę be jokių šansų. Bet labiausiai linkiu visiems, į tokią vietą net nepakliūti. Laisvėje daug smagiau. :D

Ekskursija vykusi, užskaityta ir labai rekomenduoju visiems užsukti ir pamatyti, koks gali būti gyvenimas po netinkamo elgesio laisvėje... Chm, manau dauguma, tikrai susimąstytų prieš darant nusikaltimus 😉 ...

Laivėje gražiau ir smagiau, ane? ;) 

Renata